,,Laiminga įtikėjusi,

jog išsipildys,

kas Viešpaties jai pasakyta“.

Lk 1.45

Saulėtą ir šiltą Žolinės dieną į Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčią rinkosi maldininkai Žolinių šventei. Klebono Artūro Stanevičiaus ir parapijiečių širdis džiugino nuoširdžiai kartu Šv. Mišiose meldęsis Lyduokių seniūnijos seniūnas Virgilijus Andrukonis, piligrimai iš Veliuonos ir Kėdainių parapijų, zakristijonas-vargonininkas Darius Narkevičius ir visuose parapijos reikaluose talkinantis Antanas Mackevičius.

Bažnyčia moko, kad Mergelė Marija, užbaigusi savo žemiškojo gyvenimo kelią, su kūnu ir siela buvo paimta į dangaus šlovę ir kad šis slėpinys mums atskleidžia per Nekaltąjį Prasidėjimą Dievo jai padovanotos malonės pilnatvę. Daugybėje meno kūrinių Mergelė Marija ir baigiantis jos žemiškajam gyvenimui vaizduojama kaip nuostabaus grožio jauna moteris. Tie kūriniai yra įkvėpti Apreiškimo knygos scenos, apie kurią kalbama pirmajame šiandienės iškilmės Mišių skaitinyje: „Moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis“ (plg. Apr 12, 1). Tai reiškia, kad Mergelės Marijos širdyje susitinka dangus ir žemė, laikas ir amžinybė.

Iš pirmo žvilgsnio šis vaizdinys prieštarauja tam, ką patiriame mes bėgant metams, kalbėjo parapijos klebonas. Senstant žmogaus kūnas juk ne tampa vikresnis, o apsunksta; oda tampa ne gaivesnė, bet joje išryškėja senatvės ženklai. Tad ką gi mes turime bendra su ta nuostabia jauna moterimi, kurią regime nutapytą mūsų bažnyčių altorių paveiksluose?

Mergelės Marijos išaukštinimas su kūnu ir siela mus moko, kad tikrasis žmogaus grožis yra ne slėpti bėgančio laiko ženklus, bet leisti, kad mūsų kūne būtų įspausti niekada nesibaigiančios meilės ženklai. Ėmimo į dangų slėpinys kviečia mus iš naujo pažvelgti į kai kuriuos mūsų įsitikinimus, į mūsų naudojamus estetinius standartus, dažniausiai paremtus vartotojiškumu. Jie mus pavergia, verčia eikvoti jėgas tam, kas iš tiesų nėra svarbu ir neišlieka.

Jei iš tiesų norime atrasti ir puoselėti dieviškąjį grožį, kuris mus supa ir kuriam esame sukurti, bei skleisti jį aplink save, turime išmokti jį įžvelgti ir švelniame vaiko veide, ir seno žmogaus raukšlėse; jaunuolio gyvybingume ir suaugusiojo santūriame orume; tiek šventiniuose papuošaluose, tiek darbo drabužiuose bei įrankiuose. Turime klausytis nuostabių meilės istorijų, kurias mums pasakoja žmonių gyvenimai, ir atpažinti jose prieš mus atsiveriantį beribį dangų.

Lyduokių parapijos klebonas sakė, kad slėpinio, kurį šiandien švenčiame, didybės neturime ieškoti kažkur toli. Ją galime sutikti ten, kur yra tikra meilė – tėčio ir mamos akyse, kai jie po darbo dienos grįžta namo pavargę, bet laimingi galėdami būti su savo vaikais; senelių veiduose, kurie, nepaisant amžiaus negalavimų, prisipildo netikėtos energijos rūpindamiesi anūkais; taip pat jaunų žmonių pastangose užaugti sąžiningais žmonėmis, pasirengusiais plaukti prieš srovę ir pasyviai nesekti tuo, ką daro visi; galiausiai – daugybės vyrų ir moterų kasdieniame darbe, kai jie su tikėjimu ir atsidavimu prisideda prie to, kad truputį dangaus atneštų į žemę ir priartintų ją prie dangaus.

Galiausiai, cituodamas šv. Augustiną, klebonas sakė, kad mes, kurie tikime į Kristų, esame pašaukti visur ir visada sekti Prisikėlusiojo šviesa ir, kai reikia, būti visada pasirengę pakoreguoti savo gyvenimo kryptį. „Ypač šiandien tai darykime žvelgdami į Mergelę Mariją, kurią Dievas su kūnu ir siela paėmė į savo šlovę ir kurią mums dovanojo kaip Motiną, vadovę ir globėją kelyje į dangų.“ 

Dievo Motinos Užmigimas vaizduoja ant katafalko gulintį mirusios Mergelės Marijos kūną; aplink stovi apaštalai, susijaudinę ir pagarbiai besimeldžiantys; centre – prisikėlęs Jėzus, ant rankų laikantis Marijos sielą, pavaizduotą kaip ką tik gimusią mergaitę. Jis atėjo jos pasiimti ir nusivesti į Dievo šlovę. Iš tiesų Viešpats savo Motinai padarė tai, ką pažadėjo visiems savo bičiuliams: „Jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3). Šis pirmasis vaizdavimo būdas išryškina pagrindinę tiesą: miręs ir prisikėlęs Kristus veda mus į tikslą, kuriam nuo amžių esame skirti – į amžinąjį gyvenimą. 

Vėlesnė ikonografija, susiformavusi Vakaruose, vaizduoja Mergelę Mariją, paimtą į dangų, apsuptą angelų ir šventųjų. Šio vaizdinio centre su kūnu ir siela pašlovintą Dievo Motiną, pagal Apreiškimo knygos žodžius: „Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris, apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos dvylikos žvaigždžių vainikas“ (Apr 12, 1).

Kai kurie menininkai sujungė abu vaizdavimo būdus: viršuje pavaizdavo pašlovintą Mergelę Mariją, o apačioje – jos tuščią kapą, dažnai pilną įvairiaspalvių gėlių, ir apaštalus, žvelgiančius aukštyn į ją danguje.

Šis antrasis vaizdavimo būdas pabrėžia tikėjimo tiesą, kad Mergelė Marija buvo paimta į dangų su siela ir kūnu, tai yra visa savo asmens pilnatve. Ta moteris, kuri žemėje davė kūną ir kraują įsikūnijusiam Žodžiui ir Juo tobulai sekė, buvo paimta į Jo šlovę.

Pasak parapijos klebono, ši ikonografija leidžia mums apmąstyti mūsų galutinį pašaukimą. Gyvenimo pilnatvė, kurią šiandien matome dangaus šlovėje išaukštintoje Mergelėje Marijoje, laikų pabaigoje laukia ir mūsų, kai, kaip sako šventasis Paulius, prisikėlęs Kristus „pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną“ (Fil 3, 21), apvilkdamas tai, kas genda, negendamybe, o tai, kas maru, nemarybe (plg. 1 Kor 15, 54). Tuomet su Atpirkėjo meilės perkeistais savo kūnais gyvensime amžinai, dalyvaudami nesibaigiančioje šventėje, sakė popiežius ir paragino šlovinti Viešpatį dėl tų didžių dalykų, kuriuos matome žiūrėdami į Jo ir mūsų Švenčiausiąją Motiną.

Šv. Mišių metu parapijos jaunimas prie altoriaus atnešė šių metų žolynų ir javų puokštę, kaip padėką Švč. Mergelei Marijai už užtarimą visose mūsų maldose, o gerajam Dievui už derlių.

Veliuonos klinikos vadovai Nijolė ir Arūnas Dungvecliai atnešė ostiją ir vyną, kaip padėką Viešpačiui už visa gera ką jis mums visiems padarė.

Po Šv. Mišių parapijos klebonas pašventino maldininkų atsineštas žolynų puokštes.

Lyduokių šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija