,,O jūs esate išrinktoji giminė,

karališkoji kunigystė,

šventoji tauta, įsigytoji liaudis,

pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to,

kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą.''

(1Pt2,9)

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Artūras Stanevičius sveikindamas visas susirinkusias mamas kalbėjo, kad kiekvienais metais pirmąjį gegužės sekmadienį Lietuvoje švenčiama labai šilta, šeimyniška šventė – Motinos diena, turinti gilias tradicijas ir branginama daugelyje šeimų. Oficialiai ji pradėta minėti tarpukario laikotarpiu, apie 1928–1929 metus.

Sovietinės okupacijos metais Motinos dieną buvo bandoma keisti į Tarptautinę moters dieną (kovo 8-ąją), tačiau žmonės privačiai vis tiek minėjo Motinos dieną. Po nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. Motinos diena vėl tapo oficialiai švenčiama valstybine švente.

Motinos diena Bažnyčioje yra skirta pagerbti mūsų žemiškąją motiną. Gegužės mėnesį pagerbiame dangiškąją Motiną – Švenčiausiąją Mergelę Mariją – ir kartu savo žemiškąją motiną. Motinystė, motina, šeima Bažnyčioje vertinamos kaip Dievo malonės ženklai, duoti žmogui – kaip Jėzaus Kristaus Motina pagimdė pasauliui Išganytoją, taip ir mūsų motinos pagimdė mus. Ir ypač vertinama, kad moterys turi iš Dievo gavusios malonę duoti gyvybę, pagimdyti pasauliui žmogų.

Meilė tarp vyro ir moters, kurioje gimsta kūdikiai, yra meilė Dievui, nes Dievas yra meilė. Iš Dievo meilės norime, kad mamos išaugintų dorus, sąžiningus, sveikus vaikus ir pačios prisiimtų atsakomybę rūpintis savo sveikata.

Su meile ir tikėjimu priimdama jai skirtą didžiąją Aukščiausiojo dovaną, Mergelė Marija yra tobulas pavyzdys to, kuo būti yra pašaukta visa Bažnyčia – per klusnumą Šventosios Dvasios veikimui gimstančių Dievo vaikų motina. Savo tikėjimu ir atvirumu Dievo slėpiniams Marija yra tobuliausia Bažnyčios bendruomenės narė. Marija yra visos Bažnyčios Motina, į kurią galime kreiptis būdami tikri, kad būsime išklausyti, globojami ir mylimi.

Motinystė, jos ugdymas yra labai svarbūs Bažnyčiai, ir šią dieną mes atkreipiame dėmesį į tai – laiminamos mamos, dėkojama joms, meldžiamasi už mirusias. Aplankome mirusių motinų kapus, papuošiame juos, nes meilė nemiršta. Tokia graži yra Motinos diena.

Be abejo, mamą turime prisiminti ne tik kartą ar du per metus. Mama yra žmogus, kuris rūpinosi mumis, savo mažiukais vaikais, visuomet – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, dieną ir naktį, ji ugdė mus. Taip ir mes turime prisiminti savo mamas.

Pirmiausia prisimename, ko mama išmokė, kaip išauklėjo, mes, tikintieji, kiekvieną dieną už savo mamas pasimeldžiame. Be abejo, atkreipiame dėmesį, kaip mama jaučiasi, kaip gyvena. Ypač senatvėje reikia pasirūpinti savo mama, padėti jai, aplankyti, tarsi skolą atiduoti.

Mūsų kultūroje anksčiau būdavo labai kreipiamas dėmesys į tai, kad reikia prižiūrėti savo senus tėvus – tėvukus ir mamas – pas gydytoją nuvežti, maistu aprūpinti.

Šiuolaikinės mamos dažnai susiduria su iššūkiais, kurių anksčiau nebuvo, – nuolatinis laiko trūkumas, informacijos srautas, spaudimas būti tobuloms. Tačiau šventosios motinos primena, kad šventumas slypi paprastuose, kasdieniuose dalykuose. Penkių šventųjų moterų pavyzdys liudija, kad motinystė – kantrus ir meilės reikalaujantis kelias, pripildantis malonių.

Švč. Mergelė Marija – Bažnyčios ir visų mamų Motina

Žinoma, pačia tobuliausia ir motinų motina Bažnyčia laiko Švč. Mergelę Mariją. Ji – tobulo klusnumo Dievui pavyzdys. Ji yra ne tik Jėzaus Motina, bet ir visų mamų, visų tikinčiųjų Motina. Ją mums paliko pats Kristus, kai žvelgdamas į Joną nuo kryžiaus ištarė: „Štai tavo motina“ (Jn 19, 27). Šiuo veiksmu Marija tampa visos Bažnyčios motina. Jos motinystė peržengia biologinius rėmus – ji yra dvasinė motina visiems, kurie seka Kristumi.

Nors ir būdama tobula ir šventa, Marija jautė visus nemalonius jausmus, kurie ištinka motinas: nesupratimą, ką savo mintyse nešiojasi vaikas: „jie nesuprato jo žodžių“ (Lk 2, 50), nerimą, kai dingo jos dvylikametis Jėzus (plg. Lk, 2, 48), skausmą stovint po kryžiumi.

Marijos motinystė išmintinga ir nuolanki: Marija gyvena ne valdydama, bet lydėdama, ne viską suprasdama, bet saugodama širdyje. Ji tampa visų kenčiančių motinų pavyzdžiu, ypač tų, kurios stovi prie savo vaiko kryžiaus.

Marija „saugojo visus šiuos dalykus savo širdyje ir svarstė juos“ (Lk 2, 19). Marija nebando visko išsiaiškinti ar pakeisti įvykių tėkmės, bet giliai juos apmąsto ir brandina meilėje. Ji moko, kad motina nebūtinai turi viską išspręsti, bet turi būti šalia.

Šv. Monika – ištverminga ir viltinga motina

Šventoji Monika yra viena žymiausių motinų krikščioniškoje tradicijoje, ypač žinoma kaip šventojo Augustino – vieno svarbiausių Vakarų krikščionių teologų – motina. Jos gyvenimas liudija apie gilų tikėjimą, kantrybę ir meilę, ypač šeimos gyvenime. Šventoji Monika viltingas pavyzdys ypač pamaldžioms moterims, sielvartaujančioms dėl savo vaikų klystkelių.

Monika daugelį metų meldėsi už savo sūnaus atsivertimą, kentė skausmą dėl jo klaidų, bet niekada neprarado vilties. Ypatingas Monikos bruožas – ištikima malda ir tylus tikėjimas, net kai atrodė, kad niekas nesikeičia. Šv. Monika liudija, kad motina ne kontroliuoja, o viską atiduoda Dievui ir jos ašaros tampa ateities šventumo sėklos. Ji artima visoms motinoms, kurios laukia, meldžiasi ir tiki, kad Dievas išklausys.

Šv. Monika tikėjo ne savimi, o Dievu, kuris turi galią išgydyti net labiausiai paklydusias sielas. Šv. Augustinas rašo, kad mama nebandė jo kontroliuoti, bet vis labiau leido veikti Dievo malonei. Tai brandi motiniška meilė – leidžianti vaikui augti, net jei tai kelia skausmą.

Šv. Elžbieta Vengrė – aktyvi motinystė ir už šeimos ribų

Elžbieta, kilusi iš Vengrijos karališkosios šeimos, buvo trijų vaikų motina. Jos motinystė išsiskleidė aktyviu gailestingumu – ji rūpinosi ne tik savo vaikais, bet ir tarnavo svetimiems gailestingumo darbais. Elžbietos pavyzdys moko, kad motinystė nebūtinai apima tik šeimos ratą – ji gali tapti meilės erdve visiems, kuriems reikia atjautos.

Elžbietos Vengrės santuoka buvo laiminga, Elžbieta mylėjo savo sutuoktinį, buvo mylinti ir rūpestinga motina, tačiau patyrė daugybę išbandymų. Laukdamasi trečio vaiko liko našlė ir buvo išmesta iš rūmų, todėl keliavo iš kaimo į kaimą, dirbdavo ten, kur ją priimdavo, padėjo ligoniams, siūvo ir virė. Elžbieta neatsisakė savo motiniškų pareigų – ji stengėsi apsaugoti savo vaikus ir jų paveldėjimą, kol galiausiai rado dvasinę paguodą atsisakydama pasaulio turtų.

Elžbieta niekada nesiskundė nei netekčių, nei skurdo akivaizdoje. Jos gyvenimas liudija, kad šventumas ne visada eina kartu su išorine sėkme, bet visada – su meile.

Šv. Zelija Martin – dirbančios mamos šventumas

Zelja Martin – šv. Teresėlės iš Lizjė motina, verslininkė, žmona, devynių vaikų mama. Ji pažino motinystės džiaugsmą ir skausmą – keturi jos vaikai mirė ankstyvoje vaikystėje, o pati Zelija išgyveno sunkią ligą. Zelija turbūt panašiausia į šių laikų motiną, nes derino motinystę, šeimos gyvenimą ir verslą. Ji buvo talentinga nėrinių meistrė ir valdė savo nėrinių gamybos verslą.

Zelijos motinystė – tai šventumas per paprastus dalykus: rūpinimąsi vaikais, darbą, maldą, šeimos gyvenimą. Zelija buvo ne griežta, o švelni, giliai dvasinga mama, padėjusi savo vaikams pažinti Dievą. Jos pavyzdys ypač įkvepia šiandienes mamas: net ir skalbimas, maisto gaminimas ar pasivaikščiojimas su vaiku gali būti šventumo kelio akimirkos.

Zelija labai troško tapti vienuole, bet, kai to negalėjo įgyvendinti, motinystę priėmė kaip Dievo dovanotą misiją. Kiekvieną vaiką laikė Dievo dovana ir prižiūrėjo su didele meile. Zelija ir jos vyras Luisas yra pirmoji sutuoktinių pora, kanonizuota kartu.

Šv. Teresė Avilietė – dvasinė motina

Nors šv. Teresė Avilietė niekada neturėjo biologinių vaikų, ji buvo galinga dvasinė motina. Kaip karmelitė, vienuolyno įkūrėja ir mistikė ji formavo, augino ir vadovavo šimtams sielų. Ji įkūnijo vienuolišką motinystę – besąlygišką meilę, dvasinį palydėjimą, užtarimą ir auką.

Šventoji Teresė Avilietė liudija, kad motinystė – tai meilė, kuri leidžia kitam augti Dievo šviesoje, net jei toji meilė neturi biologinio pagrindo. Šv. Teresė primena visoms moterims – vienuolėms, auklėtojoms, mokytojoms, savanorėms, kad jos taip pat dovanoja ir įkvepia gyvastį per meilę.

Motinos dieną švenčiame gyvybės, švelnumo ir ištikimybės šventę. Tačiau Katalikų Bažnyčia žvelgia giliau – mato motinystę ne tik kaip biologinį faktą, bet ir kaip dvasinį pašaukimą, kuris gali skleistis šeimoje, vienuolijoje, visuomenėje.

Po Šv. Mišių parapijos klebonas Artūras Stanevičius palainimo susirinkusias mamas, o Carito vadovė Bronė Saldžiūnienė susirinkusias mamas apdovanojo gėlėmis.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija