,,Bet kai esate kantrūs darydami gera ir kentėdami,

tuomet jums nuopelnas Dievo akyse."

1Pt 2,20

Ketvirtąjį Velykų sekmadienį Bažnyčia kreipia mūsų žvilgsnį į Kristaus – Gerojo Ganytojo įvaizdį. Tai tampa proga apmąstyti savo ryšį su Viešpačiu, suprasti, kad, Jam vadovaujant, galime jaustis saugūs savo žemiškoje kelionėje. 

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Artūras Stanevičius kvietė stabtelėti ties ganytojo asmenybe. Viešpats Jėzus jį apibūdina, išskirdamas penkias savybes: jis įeina pro vartus, šaukia avis vardais, išveda jas laukan, eina jų priekyje ir užtikrina gyvenimą.

Išties gražu mąstyti apie tokį Dievą: Dievą, kuris kiekvieną iš mūsų pažįsta asmeniškai, kuris nori mūsų laisvės ir tikrumo, kuris mus lydi ir eina kartu, kad dovanotų grožį ir laimę. Kiekvienas iš mūsų savo viduje nešiojamės tam tikrą Dievo paveikslą – gero ar pikto, artimo ar tolimo, Dievo, kuris rūpinasi žmogumi, ar tokio, kuris nori tik būti garbinamas ir smilkomas. Visa tai priklauso nuo mūsų. Šio sekmadienio Evangelija kviečia mus naujai pažvelgti į tą mūsų širdyje esantį Dievo paveikslą, apvalyti savo religinę vaizduotę, leidžiant, kad mus nušviestų Jėzaus žodžiai.

Avys - tai Jėzaus sekėjai. Trys savybės, kuriomis jas apibūdina Išganytojas: jos atpažįsta ganytojo balsą, jo klauso ir seka paskui jį.

Tai labai gražus mokinio apibrėžimas. Jėzus nori, kad būtume būtent tokie: išmokę atpažinti Jo Žodį. Tai gali atrodyti paprasta, bet iš tiesų yra esminis dalykas – gebėti atskirti Ganytojo balsą iš tūkstančių triukšmingų mus kurtinančių šūksnių. Tai dvasinis kelias, nuolatinė treniruotė, reikalaujanti atkaklumo, dėmesio ir pasirengimo. Viešpats Jėzus kviečia mus sekti Jo pėdomis, eiti kartu su Juo. Visada.

Ir galiausiai, kad pasakojimas atspindėtų tikrovę - vagis, kuris vagia, žudo ir naikina.

Mūsų sielų priešas, kaip žinome, veikia nuolat: jis vagia žodį, pasėtą mūsų širdyse, daro viską, kad mus atitolintų nuo ganytojo, apsvaigina mus baime ir apkurtina visomis įmanomomis pagundomis.

Tradiciškai mes esame įpratę Jėzų tapatinti su ganytoju, tačiau Jis nustebina savo klausytojus: „Aš – avių vartai!“. Vartų įvaizdis – tai mūsų išėjimas į gyvenimą, ir to išėjimo laidas ir garantija yra pats Viešpats Jėzus.

Avys naktį būna aptvare, bet, saulei patekėjus, jos turi išeiti. 

Jėzus yra pasakęs: „Aš - pasaulio šviesa“. Tai Jis yra patekanti saulė, kuri išsklaido nakties tamsą. Jis yra vartai, per kuriuos galime išeiti iš vergystės tamsos į gyvenimo šviesą. Jis yra vartai tarp dangaus ir žemės, vartai, iškelti ant Golgotos kryžiaus medžio. Jo prisikėlimas atveria mums kelią į gyvenimą.

Taip. Jis yra vartai. Į juos nereikia belstis, nes tie vartai visada yra atviri. Jis laukia mūsų visada.

Viešpats kviečia mus sekti paskui Jį, nes nori, kad būtume laimingi taip, kaip laimingas yra Jis. Tokia yra tikrosios meilės logika: daryti gera tam, kurį myli.

Jis – Gražusis Ganytojas (taip graikiškame tekste skamba Jėzaus titulas), švelniai nešantis ant pečių pasimetusią avį – kiekvieną iš mūsų, visą žmoniją. Jis gražus, nes yra be nuodėmės – vienintelio dalyko, kuris mus suteršia. Jis ir mus padaro gražius, nuplaudamas savo brangiausiu Krauju visas bjaurastis ir leisdamas švytėti malonės spindesiu.

Jis yra Kelias, kuriuo einame, Jis yra Vartai, kurie mus įveda į Jo Karalystę: tiesos, teisingumo ir meilės Karalystę.

Melskime už būsimus ir esamus ganytojus, kad jie būtų ištikimi ir patikimi, spindintys Gerojo Ganytojo grožiu.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija