,,Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia.

Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus“.

(Mt 5.11-12)

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusiems į Visų Šventųjų iškilmę kalbėjo.

Kasdien minėdami kurį nors vieną šventąjį, kartą per metus pagerbiame visus, pasiekusius Dangų ir gavusius tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli.

Visų Šventųjų iškilmė pradėta švęsti jau IV a. Iš pradžių Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Kai popiežius Bonifacas IV 609 m. pašventino Romos Panteoną, paversdamas jį krikščionių bažnyčia, suteikė jai Švč. Mergelės Marijos ir Visų Kankinių titulą.

Popiežius Grigalius III (731–741 m.) pašventino koplyčią prie Šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu, perkeldamas šią šventę į lapkričio 1 d.

Popiežius Grigalius IV (827–844 m.) galiausiai įvedė Visų Šventųjų iškilmę visoje Bažnyčioje.

Apie šventuosius, šlovinančius Danguje Viešpatį, rašo apaštalas Jonas. Patmos saloje patyręs regėjimą, šv. Jonas matė Dangaus šventųjų džiaugsmus ir stengėsi žodžiais ir vaizdais pasakyti tai, kas žmogaus kalba neišsakoma. Jis rašo: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose“ (plg. Apr 7, 9–12).

Šventumas lydi visą krikščionybės istoriją: „Šis Dievo sumanymas, tampantis tikrove tarp žmonių, – tai tobulas atsidavimas Dievo valiai, sekant Kristumi ir vedant Šventajai Dvasiai; šventumas – ne tai, kad žmogus viską atiduoda, o tai, kad Dievas viską priima.“

Šventas yra tik Dievas, tik Jis gali suteikti šventumo dovaną tiems, kurie liudija Jį savo gyvenimu. Šventi gali tapti visi, bet ne visi žino, kokio masto yra tas jų šventumas ir kaip jis suteikiamas. Tik nedaugelis žmonių buvo visuotinai pripažinti šventaisiais ir gyviesiems teikiami kaip pavyzdžiai.

Į šventuosius kreipiamasi kaip į Kristaus bičiulius, prašoma jų užtarimo, ir toks užtarimas nėra paprastas atlaidumas; išklausydamas maldą, šventasis išplečia savo šventumo ribas, atskleidžia savo lemties prasmę, susijusią su išganymu ir Dievo šlove. Todėl netgi materiali malonė, kurios prašymas yra aiškus tikėjimo ženklas, tėra antraeilis dalykas; svarbiausia, kad malonės prašymas – jau savaime tikėjimo požymis, nes melsdamas žmogus atsigręžia į Dievą, sugeba įžvelgti savo gyvenimo prasmę, atgaivinti tikėjimą, viltį ir ypač gailestingumą, šį tobulumo garantą. Kitaip sakant, svarbiausia yra tai, kad jis atsigręžia į šventumą.

Dvasinio gyvenimo mokytojai sako, kad geriausias penas sielai – tai šventųjų gyvenimų skaitymas. Puikiausi pamokslai apie dorybes ir tikėjimo tiesas gali apšviesti mūsų protą, įtikinti, kad reikia tarnauti Dievui ir rūpintis amžinuoju gyvenimu, bet jie nepamoko mūsų, kaip kasdieniame gyvenime sekti tomis tiesomis. To išmokstame žiūrėdami į šventuosius.

Tikėjimas moko, kad šventieji, patekę į Dangų, noriai globoja mus, ypač jei tos globos meldžiame.

Šventumas yra ypatingas ir išskirtinis dalykas, šventas žmogus iki galo realizuoja savo prigimtį. Taigi šventieji pagal maksimalias išgales kiekvienas savaip realizuoja aukščiausio žmogiškumo savybes. Ypatinga žmogaus savybė yra jo gebėjimas sąmoningai bendrauti su Kūrėju – tas, kuris tai daro su didžiausiu sąmoningumu, suvokdamas šio bendravimo padarinius ir laikydamas jį gyvenimo prasme, visiškai realizuoja savo žmogiškumą, nes būti šventam – vadinasi, būti tikru žmogumi.

Taigi šventasis yra žmogus, atgavęs savo prigimtinę būseną – būtybė, Sūnaus sugrąžinta Tėvui ir atskleidusi visą savo žmogiškumą, kurio esmė – būti klusniu ir dėkingu kūriniu. Susitikę su Kristumi, esančiu Bažnyčioje, šventieji atrado žmogiškumo pilnatvės pirmavaizdį, gyveno pagal jį ir tapo pavyzdžiu kitiems.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu susirinkusiems kalbėjo:

Galvokime ne vien apie tuos, kurie paskelbti palaimintaisiais ar šventaisiais. Šventoji Dvasia apsčiai išlieja šventumo Dievą tikinčioje šventoje tautoje, nes „Dievas panoro žmones sušventinti ir išganyti ne pavieniui, be jokio tarpusavio ryšio, o sujungęs į tautą, kuri Jį teisingai pažintų ir šventai Jam tarnautų“ (Lumen gentium (LG), 9).

Man patinka matyti šventumą kantrioje Dievo tautoje: tėvų, su didele meile auginančių savo vaikus, vyrų ir moterų, dirbančių, kad parneštų duonos į namus, ligonių, garbaus amžiaus, bet ir toliau besišypsančių vienuolių seserų. Tokiame nuolatiniame kasdieniame žengime į priekį regiu kovojančios Bažnyčios šventumą. Labai dažnai toks šventumas aptinkamas kaimynystėje, tarp tų, kurie gyvena šalimais mūsų ir atspindi Dievo artumą, ar, pasitelkiant kitą pasakymą, yra vidurinė šventumo klasė.

Teskatina mus šventumo ženklai, Viešpaties mums pateikiami per kukliausius narius tautos, kuri yra „Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė, visur gyvai Jį liudija, ypač tikėjimo bei meilės gyvenimu“ (LG 12).

Pagalvokime, kaip siūlo šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta, apie tai, kad tikroji istorija kuriama būtent per juos: „Tamsiausią naktį iškyla didžiausi pranašai ir šventieji. Vis dėlto gaivinanti mistinio gyvenimo srovė lieka neregima. Pasaulio istorijos lemiamiems įvykiams esminį poveikį neabejotinai darė istorijos knygose neminimos sielos. O kokioms sieloms turėsime būti dėkingi už lemtingus mūsų asmeninio gyvenimo įvykius, sužinosime tiktai dieną, kai visa, kas paslėpta, bus atidengta.“

Šventumas yra gražiausias Bažnyčios veidas. Bet ir už Katalikų Bažnyčios sienų bei labai skirtingose aplinkose Dvasia duoda savo buvimo ženklų, padedančių patiems Kristaus mokiniams. 

Svarbu tai, kad kiekvienas tikintysis įžvelgtų savo kelią ir išgautų iš savęs geriausia, ką Viešpats asmeniškai į jį įdėjo (plg. 1 Kor 12, 7), ir nešvaistytų jėgų mėgindamas pamėgdžioti tai, kas buvo sumanyta ne jam. 

Iš tiesų rašydamas savo „Dvasinę giesmę“ didysis mistikas šventasis Kryžiaus Jonas net vengė nusistovėjusių visuotinių taisyklių, aiškindamas, kad jo eilutės parašytos taip, jog kiekvienas jomis pasinaudotų savaip. Juk dieviškasis gyvenimas vieniems perteikiamas vienaip, kitiems – kitaip.

Norėčiau pabrėžti, kad tarp įvairių formų ir moteriškasis genijus reiškiasi moteriškais šventumo stiliais, būtinais Dievo šventumui šiame pasaulyje atspindėti. Būtent ir tomis epochomis, kai moterys dažniausiai būdavo nustumtos į pakraštį, Šventoji Dvasia pažadindavo šventųjų, kurių žavesys duodavo pradžią naujai dvasinei dinamikai ir svarbioms reformoms Bažnyčioje. Galima paminėti šventąją Hildegardą Bingenietę, šventąją Brigitą, šventąją Kotryną Sienietę, šventąją Teresę Avilietę ar šventąją Teresę Lizjietę. Tačiau ypač norėčiau paminėti ir gausybę nežinomų ar užmirštų moterų, iš kurių kiekviena savo liudijimo galia savaip palaikė ir perkeitė šeimas bei bendruomenes.

Tai turėtų kiekvieną uždegti ir padrąsinti atiduoti save visą, siekiant prilygti vienatiniam ir nepakartojamam planui, kurio Dievas nuo amžių panoro jam arba jai: „Dar prieš sukurdamas įsčiose, tave aš pažinau, dar prieš gimimą tave aš pašventinau“ (Jer 1, 5).

Nuotraukos Rimvidos Jūrienės

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo informacija