,,Išvys tuomet tautos tavo teisumą,
visi karaliai – tavo šlovę."
(Iz 62.2)
Po Šv. Kūčių vakarienės šeimose, kur laužomas kalėdaitis, dalijamasi meile ir ramybe daugybė tikinčiųjų atskuba pasveikinti dieviškojo Kūdikio prakartėlėje, kuri būna palaiminama bažnyčioje tą šventą vakarą. Lyduokių Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje vykusios Kalėdų Nakties Piemenėlių Šv. Mišios subūrė itin gausų tikinčiųjų būrį, net su pačiais mažiausiais.
Kalėdaitis – išskirtinis ir regimiausias Kalėdų simbolis, žinomas tik Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos katalikams. Kalėdaičio laužymas išreiškia taiką ir vienybę su esamais žmonėmis – tai, ką Kristaus Gimimas atnešė į žemę.
Šventinę naktį, Viešpats apdovanoko mus visus šviesia ramia naktimi, tad ir bažnyčioje tvyrojo rimties, bendrystės ir džiaugsmo atmosfera, lydima gražių parapijos vargoniniko Dariaus Narkevičiaus kalėdinių giesmių, pritariant visai bažnyčiai.
Istorijoje kalbama apie trejas Kalėdų Mišias.
Trejos Kalėdų Mišios – VI a. pab. Romos Bažnyčiai vadovavęs Grigalius Didysis pradeda savo homiliją apie Viešpaties Gimimą sakydamas: „Viešpats iš savo dosnumo šiandien mums leidžia švęsti Mišias tris kartus.“ Tai ankstyviausias liudijimas apie trejas Mišias, kurios iki šios dienos išliko Kalėdų liturgijos ypatybė: Mišios naktį, auštant ir dieną. Prieš šias trejas Mišias būna Kalėdų Vigilijos Mišios gruodžio 24-osios vakarą.
Nuo IV a. popiežius švęsdavo vieninteles Kalėdų Mišias Šv. Petro bazilikoje įprastu laiku, t. y. apie 9 val. (dabar jos yra trečiosios Kalėdų Mišios). Po Efezo susirinkimo (431 m.), paskelbusio Marijos, kaip Dievo Gimdytojos, dogmą, jos garbei popiežius Sikstas III (432–440 m.) pastatė Didžiąją Marijos baziliką. Kitą šimtmetį kilo noras Romoje turėti Betliejaus prakartėlės kopiją, todėl prie bazilikos buvo pastatyta koplyčia prakartėlei.
Pagal Jeruzalės Bažnyčios tradiciją, jau buvo aukojamos trejos Kristaus Gimimo Mišios, dar buvo įvestas naktinis Kalėdų budėjimas su „Vidurnakčio Mišiomis“ naujojoje koplyčioje. Tai buvo pirmosios, pačios iškilmingiausios Kalėdų Mišios. Gruodžio 25-ąją Romoje taip pat vyko šv. Anastazijos, garsiosios Rytų Bažnyčios kankinės, minėjimas jai skirtoje bazilikoje. Tai buvo Bizantijos imperatoriaus valdžios atstovų, įsikūrusių netoli bazilikos, senuose imperatoriškuose rūmuose, šventė. Norėdamas juos pagerbti, popiežius, prieš eidamas į Apaštalo Petro baziliką švęsti Kalėdų dienos Mišių, pirmiau aukodavo Mišias šv. Anastazijos bazilikoje.
Kai Roma tapo nebepavaldi Bizantijos imperijai, išnyko paprotys minėti šventąją kankinę, tačiau pačios Mišios išliko ir tapo antrosiomis Kristaus Gimimo šventės Mišiomis. Todėl liturginėse knygose būdavo žmonėms skelbiamos Kalėdų išvakarių Mišios Marijos didžiojoje bazilikoje, nakties Mišios šios bazilikos koplyčioje prie prakartėlės, auštant Mišios šv. Anastazijos bazilikoje ir galiausiai dienos Mišios Šv. Petro bazilikoje. XI a. paskutiniosios Mišios buvo perkeltos į Marijos didžiąją baziliką, ir taip ji tapo Kalėdų bazilika. Kai popiežiaus liturgijos knygos nukeliavo už Italijos ribų ir IX a. Karolis Didysis liepė naudoti Romos liturgiją savo imperijoje, trejų Kalėdų Mišių paprotys išplito visoje Vakarų Bažnyčioje.
Remiantis Išminties knygos tekstu: „kai visa buvo apgaubusi švelni tyla ir naktis jau buvo įpusėjusi, tavo visagalis Žodis žengė iš dangaus nuo karališkojo sosto“ (Išm 18, 14–15), buvo tikima, kad Kristus gimė vidurnaktį, todėl pirmosios Mišios yra pačios iškilmingiausios. Jos vadinamos Angelų Mišiomis, nes Evangelija kalba apie angelų chorus, šlovinančius gimusį Mesiją. Ryto (arba Aušrinės) Mišios skirtos paminėti piemenis, kurie atbėgo į Betliejų ir išvydo Šventąją Šeimą. Trečios, dienos, Mišios yra skirtos paminėti Įsikūnijusio Žodžio slėpinį.
Kalėdų nakties Šv. Mišias Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Artūras Stanevičius pradėjo Prakartėlės palaiminimu.
Prakartėlė – šventasis Pranciškus Asyžietis pirmasis 1223 m. inscenizavo Kristaus Gimimo įvykį, taip sukurdamas neatskiriamą Kalėdų simbolį – prakartėlę. Prakartėlė įrengiama prieš Kūčias ir laikoma iki Grabnyčių vasario 2 d.
Po Evangelijos parapijos klebonas Artūras Stanevičius perskaitė Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo ganytojiškąjį žodį.
https://kaunoarkivyskupija.lt/index.php?id=140&ncid=2&nid=14691
Klebonas Artūras Stanevičius dėkojo visiems puošusiems bažnyčios eglutę. Kalėdų eglutė – manoma, kad Martinas Lutheris buvo pirmasis, kuris įvedė paprotį puošti eglutes, nes jos jau viduramžiais buvo laikomos gyvybės medžio simboliu. Kaip Kalėdų simbolis eglutė išplito XIX a. Tamsiais vakarais šviečianti eglutė paliudija, kad „šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (plg. Jn 1, 5).
Ypatingos parapijos klebono padėkos caritiečiams, platinusiems akcijos ,,Gerumas mus vienija" žvakeles ir lankiusiems parapijos vargingiausius žmones.
Šv. Kalėdų laikas tebūna tikėjimo Dievo gerumu, vilties ir tikėjimo amžinuoju gyvenimu sustiprinimo laikas ne kažkam kitam, bet būtent kiekvienam iš mūsų. Šiuo laiku, taip pat ir šioje piemenėlių Mišių liturgijoje įsigyvenkime į Kalėdų laiku skelbiamą viltingą žinią – Jėzus gimė, kad aš galėčiau gyventi amžinai.
Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija
