,,...Šlovinkite VIEŠPATĮ!"

(Ps 146.10)

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius trečiojo Advento sekmadienio homilijos metu kalbėjo, kad nors Jonas įkalintas dėl savo drąsių tiesos žodžių, jis nepraranda vilties. Nors ir sukaustytas grandinėmis, jis ir toliau yra laisvas balsas, ieškantis tiesos ir teisingumo. Kalėjime esantį Joną Krikštytoją pasiekė žinios apie Jėzaus darbus, kurie nebuvo tokie, kokių jis tikėjosi. Todėl jis ir siunčia paklausti, ar Jėzus esąs tasai, kuris turi ateiti, ar dar laukti kito.

Atsakydamas į klausimą Jėzus rodo į tuos, kuriuos jis mylėjo ir kuriems tarnavo. Būtent jie – paskutinieji, vargšai, ligoniai – kalba už jį. Kristus skelbia, kas jis yra, per tai, ką jis daro. O tai, ką jis daro, yra išgelbėjimo ženklas mums visiems. Iš tiesų, sakė popiežius, kai žmogus susitinka su Jėzumi, tamsus, nebylus ir beskonis gyvenimas atgauna prasmę: aklieji regi, nebyliai kalba, kurtieji girdi. Tai ir yra Jėzaus Evangelija – vargstantiesiems paskelbta gera žinia. Kai Dievas ateina į pasaulį, tai matosi!

Iš tiesų, Kristus atveria žmogaus akis, kad jos sugebėtų matyti Dievo šlovę. Jis suteikia balsą engiamiesiems, iš kurių smurtas ir neapykanta atėmė balsą. Jis nutildo ideologiją, kuri mus padaro kurčius tiesai. Jėzus – Gyvenimo Žodis – gelbsti mus nuo blogio, kuris veda širdį į mirtį. Todėl mes, Viešpaties mokiniai, per adventą esame kviečiami laukti Gelbėtojo, atidžiai žiūrėdami į pasaulį ir stengdamiesi atpažinti Dievo veikimo ženklus.

„Džiaukimės, nes Jėzus yra mūsų viltis“, – sakė parapijos klebonas ir paragino susirinkusiuosius malda kreiptis į Švenčiausiąją Mergelę Mariją, kad ji padėtų mums sekti jos Sūnumi.

Jėzus neįrodinėja. Jis parodo. Jis neargumentuoja. Jis leidžia kalbėti išgydytoms žaizdoms.

Tam tikriems klausimams nepakanka vien tik protingo mąstymo. Reikia žvilgsnio, sugebančio įsigilinti į esmę. Dažnai, jei žvelgiame į savo gyvenimą tik paviršutiniškai, viskas gali atrodyti kaip nesėkmės ar klaidos, bet įsigilinę atrandame, kad visą tą laiką Dievas tyliai veikė mumyse.

Kur eina Viešpats, ten klesti gyvenimas. Tai paprastas dėsnis.

„Palaimintas, kas nepasipiktins manimi“, – sako Jėzus. Šio pasipiktinimo priežastis yra Dievo gailestingumas. Dievas, kuris nebeskirsto žmonių į gerus, kuriuos reikia apdovanoti, ir blogus, kuriuos reikia nubausti, bet atveria savo rankas visiems, žydams, užaugusiems religijoje, pagrįstoje nuopelnais, bausmėmis ir moraliniais reitingais, buvo sunkiai suprantamas. Papiktinimas…

Būtent šis trapus Jėzaus Veidas ateityje sukels krizę ir Jo mokiniams, susidūrusiems su pažemintu, nugalėtu, iš pažiūros pralaimėjusiu Mesiju.

Jėzus tuomet sukėlė papiktinimą ir piktina iki šiol: Jis niekada nesitaikstė su daugumos nuomone, laužė stereotipus, apvertė Dievo įvaizdį, asmenybę iškėlė aukščiau įstatymo, o žmogų – virš taisyklių…

Jėzus prabyla miniai apie Joną: „Tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“, – ir tuojau priduria: „bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį“. Kodėl? Nes Jonas yra kaip Mozė: jis palydėjo tautą iki slenksčio, bet pats neįėjo. Jis negalėjo – jį sustabdė mirtis – ir galbūt nenorėjo: Jėzaus siūlomas Dievo įvaizdis jam buvo nesuprantamas.

Matas čia pateikia subtilų įspėjimą: mes visi esame labai geri, prašydami kitus keistis, bet kai ateina laikas mums patiems keistis, sustingstame. Tą būseną kai kas vadina „gerųjų sindromu“: visada jaustis teisiais.

Bet Jėzus taip nemano. Jis žino, kad kiekviename iš mūsų gyvena gėris ir blogis, šviesa ir tamsa. Nėra tokio gero žmogaus, kad jam nereikėtų atsiversti. Nėra tokio blogo žmogaus, kad jo nebūtų galima mylėti.

Ir būtent čia prasideda Evangelija.

Žmogus visada rizikuoja susikurti sau tinkamą Dievą. Patogų, raminantį Dievą, pritaikytą savo lūkesčiams. Dievą – stabą, kuris netrukdo, nepertraukia, nekeičia. Dievą, kuris toks panašus į mus,… kad nebėra Dievas.

Galbūt atėjo laikas vidiniam apsivalymui? Gal jau metas išmesti dieviškas karikatūras, kurias savo širdyje susikūrėme?

Mums reikia visus savo reikalavimus Dievui apšviesti Evangelijos šviesa, kad galėtume atsikratyti iškreiptų, vaikiškų, manipuliuojančių vaizdinių, kuriuos nešiojamės savyje, visų pirma norėdami pateisinti save.

Tik taip Dievas gali vėl tapti... Dievu. O mes, pagaliau, laisvais tikinčiaisiais…

Parapijos klebonas Artūras Stanevičius džiaugiasi, kad laukdami Šv. Kalėdų Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo  parapijos Carito savanoriai su vadove Brone Saldžiūniene ir pripildytais ,,Dosnumo krepšeliais" vyksta aplankyti vienišų, sergančių, daugiavaikių šeimų, bei kitų sunkumus patiriančių žmonių. Šeimos iš Carito savanorių sulaukia ir nuoširdaus dėmesio bei palaikymo ligoje, vienatvėje, sunkumuose. Tai mūsų visų širdies,Vilties ir šviesos dovana. 

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija