Turtuolio ir Lozoriaus palyginimas

(Lk 16)

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje Kauno vyskupas augziliaras Saulius Bužauskas homilijos metu kalbėjo apie tos dienos Evangeliją, kurioje pateikti du žmonės. Vienas vargšas, kurio vardas Lozorius, visų atstumtas, pažemintas, neturtingas... Kitas pilnas visokių gėrybių, bet jo vardas nepaminėtas. Kai vardas nepaminėtas, tai kiekvienas žmogus yra kviečiamas įrašyti savo vardą į to turtuolio istoriją. Gal kai kurie iš jūsų pasakysit,- tai, kad mes labai kukliai gyvenam, kad mes kartais patys vos suduriam galą su galu ir mes patys esam paprasti žmonės. Nei mūsų rūbai prabangūs, nei mūsų namai labai prašmatnūs dvarai, nei mūsų pasiekimai dideli, mes esam kuklūs ir paprasti žmonės. O vis dėlto Viešpats kalbina ne tik turtinguosius iškiliuosius, garsiuosius žmones, Viešpats kalbina kiekvieną iš mūsų. Dievo Žodis skirtas kiekvienam iš mūsų. Turtuolis smerkiamas ir blogai vertinamas ne todėl kad turėjo, ne todėl, kad jo rūbai buvo puošnūs iš ploniausios drobės, ne todėl, kad puotavo, ne todėl, kad sočiai turėjo ką pavalgyti. Kaip sakoma, kad storai sviesto tepė ant duonos. Bet todėl, kad nepastebėjo arba iš aukšto žiūrėjo į tą menką žmogų, kuris prie jo vartų, prie jo rūmų gulėjo visų apleistas votimis aptekęs.

Turbūt kiekvienas iš mūsų sutikom savo gyvenime tokių žmonių, į kuriuos žiūrėjom gal kiek truputį iš aukšto,- smerkėme, nurašėm. Ir tokių žmonių tikrai mūsų gyvenimo kelyje buvo. Kurie galbūt yra mūsų kaimynai, giminės, bendradarbiai, galbūt mūsų žentai, marčios, galbūt dar kažkokie žmonės, kuriuos gatvėje sutikom. Ir gyvenimas jų mums atrodė nevykęs, kurie gal kažko nemoka ir nesugeba. Ir tikrai mes turtingi savo pasiekimais, savo gyvenimu,- džiaugiamės gėrimės savimi, bet štai kartais į kitus žmones žiūrim, kaip į mažesnius už mus, menkesnius už mus. Ir tikrai verta pagalvoti, kur aš savo istorijoje pasidaviau tai puikybės nuodėmei, save vertinti aukščiau, geriau negu, kad kitą. Ir galbūt kažkas prašė patarimo, kažkas prašė kokios pagalbos, paramos, palaikymo; kažkas laukė mano žodžio, kad jį paguosčiau, sustiprinčiau kai jis buvo liūdnas, kai jis buvo atstumtas. O aš patylėjau arba su kitais žmonėmis taip pat jį niekinau. Kaip dažnai būna, kad mes susirinkę aptariam kažkokį giminaitį, kažkokį žmogų, kuris turi kažkokią ydą, trūkumą, arba gyvena kažkokioj nesėkmėj ir taip lengvai jį nurašom. Ir tai ar nėra panaši situacija, kaip šios dienos Evangelijoje? Ar nėra tas kito smerkimas, niekinimas, to turtuolio pozicija. Kad štai aš tai visko turiu. Aš labai teisingai, išmintingai pasielgiu vienoj ar kitoj situacijoj. O vat jis nesugebėjo, o vat jam neišėjo,- jis niekam tikęs. Mes galime sakyti, pralaimime tą pagundos kovą. Mes lengvai pasiduodam blogiui, lengvai pasiduodam kovoj puikybės parblokšti. O reikėtų iš tiesų jeigu nežinom, kaip tą žmogų pakelti, galbūt reikėtų pasakyti arba palinkėti. Jam gerą žodį pasakyti. Arba neskubėti smerkti su tais smerkiančiais arba pakreipti kalbą bent į kitą pusę. Pašnekėkim apie kitus dalykus,- kas yra gero gražaus mūsų gyvenime. Pasidžiaukim ir gyvenkim kitais žmonėm, kuriuos sutinkam savo istorijoj. Pagalvokim, kaip galim vieni kitus palaikyti. Nes kiekvienas mes nežinom, kaip atsidursim rytoj toj sitaucijoj. Lygiai štai, kaip turtuolis, atsidūrė varge ir sako, tegul Lozorius man atsiunčia pagelbą. Prašo pagalbos pas tą, kurį visą gyvenimą niekino. Ir kaip dažnai būna ir mūsų istorijose, kad reikia prašyti pagalbos pas tą, kurį galbūt visą gyvenimą  ignoravau ar niekinau. Ir tikrai gyvenime pats Viešpats mėgsta tokius paradoksus padaryti. 

Neseniai girdėjau tokią istoriją, kad štai atsidūrė ligoninėje du žmonės. Vienas atsidūrė, kur patyrė tremtį, lagerius, kitas toj pačioj palatoj atsidūrė tas, kuris kaip tik įskundė ir sujaukė visą to tremtinio gyvenimą. Ir abu sunkiai serga. Ir taip gyvenimas surežisavo, kad vienoj palatoj guli. Ir aišku tas žmogus, kuris patyrė tremtį, sunkius išbandymus, atstūmimą, badą, skurdą ir vargais negalais gyvas likęs sugrįžo į Tėvynę Lietuvą. Jis žinojo, kas yra jo išdavikas, kas yra jo skundikas. Kas yra tas, kuris galbūt susigriebė jo turtą ir aišku jo širdį. Visą gyvenimą tas atleidimo klausimas. Kaip aš galiu atleisti tam, kuris visą mano gyvenimą sugriovė. O štai to žmogaus istorija, kuris pasirinko išduoti, pasirinko kito žmogaus turtą sau pagvelbti. Štai to žmogaus sąžinė sunkią ligos valandą taip pat gi,  visdėl to gi žmogui kalba. Laimei toje palatoje atsirado trečias žmogus, kuris išgirdęs jų istorijas mėgino tuos žmones sutaikyti. Mėgino pakilti virš tų nuoskaudų ir  sakyti, kad visi mes stosim prieš Dievą. Nei vienas mirties neišvengsim. Kas gimė, tas turės užmerkti akis šiam pasauliui. Ir ką mes išsinešim. Viskas tai yra jau praeitis. Dabar svarbu vienam prašyti atleidimo, vienam prašyti visdėlto nesmerkimo, prašyti broliškumo, o kitam turėti drąsos ne tiek iš savęs, tiek iš Dievo semtis jėgų mėginti atleisti arba bent norėti to atleidimo. Štai mielieji, kaip gyvenime mums kartais nutinka. Mes galbūt galvojam pasinaudosiu, niekas nematys arba kas čia tokio. Arba aš tai tikrai galiu, tikrai moku sugebu,o anas visai menkas žmogus. Bet žiūrėk po kiek laiko kreipiesi pas tą menką žmogų prašyti pagalbos. Prašyti paramos. Prašyti užtarimo. Ir taip svarbu neniekinti nei vieno žmogaus, kuriuos mes sutinkam.  Arba mėginti įžvelgti to žmogaus istorijoj kažką gero. Juk kiekvienas mes esam panašus tarsi į obuolį. Šiandien važiuodamas į Lyduokius dairiausi po sodybas ir žiūriu, kad obuolių nelabai šiais metais yra, nes šalnos pakando. Visi mes žinom, kaip atrodo obuolys. Viena pusė dažnai būna rausva prieš saulutę, kita pusė žalia, o dar kitoj pusėj gal ir kirminiuko pagraužta, gal ir puvinys įsimetęs. Kiekvinas tas obuolys galbūt turi įvairių pusių. Ir mes žiūrėdami ne visada matom. Kartais matom tik tą supuvusią dalį arba matom tiktai tą labai gražią dalį. Ir žvelgdami į save, mes tų supuvusių dalių, tų sukirmijusių dalių nematom. Bet į kitus žvelgdami mes matom, kaip tik tas tamsias puses. Tamsias ir menkas puses, kurios negražios nepatrauklios. Arba jei pamatome tą gražią pusę, tai tuoj pat ateina pavydo kirminas. Kaip jam čia taip gerai, o man taip prastai. Negalime žvelgti į kitą žmogų kaip į brolį. Arba pamatyti ir dėkoti Dievui už tas gražias puses, kurias matom kito žmogaus istorijoj. Piktasis taip ir nori mus į tuos kraštutinumus nuvesti. Matyti tik blogį ir smerkti, arba matyti tik tai, kas gražu bet liūdėti, kad jam viskas gražu. Piktasis nenori, kad mes žiūrėtumėm į kitą žmogų taip kaip žiūri Dievas,- su meile, su pagarba. Ir Dievas kviečia mylėti ir žvelgti į kitą Jo žvilgsniu. Mylėti Jo širdimi, Jo meile. Taip, kad kokį žmogų sutikę savo gyvenimo istorijoje visada galime iš jo kažko pasimokyti. Iš jo kažką šviesaus pažiūrėti arba bent linkėti šviesos.

Kai buvau seminaristas mus siųsdavo į nakvynės namus pabūti tarp tų vargo žmonių, kurie truputė mėgsta ir stikliuką ir kurie praradę tikruosius savo namus, ateina su kvapeliu į tuos nakvynės namus. Ateina kartais išgėrę, kartais murzini, purvini, nesiprausę. Ateina šiltai pernakvoti. Ir jų pasiklausius atrodo viskas taip paprasta. Neturi nei duonos kasnelio, nei darbo, nei namų, bet atrodo duok tik kopėčias ir atrodo, kad nukels mėnulį, bet kopėčių neturi. Bet jei duotum tai ,,tikrai nukeltų". Žmogus nieko neturi, viską praradęs, visas turtas yra su juo pačiu. Bet kiek jame šviesos. Ir mąstau, kad neturiu tokio optimizmo kaip jis. Aš nežiūriu taip šviesiai į gyvenimą, kaip jis. Ir galvoju, vat sutikai žmogų ir galvok ką gero gali iš jo išmokti, kaip gali jį palaikyti geru žodžiu, jam nusišypsoti arba pasimokyti iš jo. Kiekvienas žmogus yra mūsų gyvenimo mokytojas. Nėra nei vieno žmogaus, kuris būtų atsitiktinis mano gyvenimo kelionėje. Jeigu suvedė su tokiu žentu, su tokia marčia, su tokiais kaimynais, su tokiais giminėm,- tai vadinasi tokie man ir reikalingi. Tai vadinasi su tokiais žmonėmis man ir reikia būti. Tie žmonės mane moko ir kantrybės, ir artimo meilės, ir nuolankumo, ir išminties, ir daugelio kitų dalykų, ir tokie man reikalingiausi. Jie ne šiaip sau man dovanoti.  Jeigu sutikau vargšą, neatsitiktinai aš jį sutikau, bet galbūt tam vargšui reikia mano kažkokios pagalbos,- pašnekinti, paklausti kažko, galbūt padėti jeigu žinau kaip padėti. Svarbu, kad nebūtume vienas kitam svetimi. Nebūtume vienas kitam teisėjai. Nebūtume vieni kitus niekinantys žmonės. Nei vienas nežinom, koks rytojus mūsų laukia. Kas šiandien didelis, rytoj bus mažas. Kas šiandien mažas, rytoj gali būti išaukštintas. Viešpats mėgsta paradoksus. Dėl to mums reikia į visus žiūrėti kaip į Dievo vaikus ir galinėtis su savimi, su savo pagundomis kitą menkinti, kitą teisti. Neveltui šita parapija vadinasi Mykolo arkangelo. Kovotojas, tas kuris Dievo vardu kaunasi su turtuokiu ir jį įveikia. Tai jo vardą išvertus į mūsų kalbą Mykolas - kas toks kaip Dievas? Šioje bažnyčioje yra vitražas, kur ir išverstas jo vardas - kas toks, kaip Dievas? Kas gali Dievui prilygti mūsų istorijoje. Niekas. Niekas neprilygs Dievui. Nesvarbu, net tas kuris netiki ir nori į Dievo vietą statyti mokslą, nori į Dievo vietą statyti savo šeimą...Viskas yra laikina. Bet Dievas yra amžinas. Dievas davė galimybes ir mokslo siekti. Dievas davė sveikatą. Jis yra geriausių dalykų autorius. Ir Jo valia vieni ar kiti dalykai įvyksta. Net ir blogiui Dievas leidžia įvykti šiame pasaulyje tam, kad iš jo padarytų kažką gerą.

Net ir nuodėmė, kuri mus parbloškia, mūsų gyvenime ištinka, Dievo akivaizdoje gali būti tam tikra mokytoja. Nes dažnai žmogus suklupęs, padaręs bloga gauna ir Atgailos malonę. Per tai išmokstam būti ir nuolankesnis, kantresnis. Nes jeigu mes galėtume neišmokti šitų pamokų tai tikrai pavirstume piktojo bendrininkais, kurie niekina ir niekuomet neturi to Dievo pagalbos pasimokyti iš savų klaidų. O mums Viešpats leidžia daug ko išmokti iš savo nuopolių, iš savo klaidų, nes jis siunčia savo angelus. Nes jis siunčia angelą sargą, kuris nuolat mus globoja. Ir siunčia savo pasiuntinį Mykolą arkangelą, kuris su visu blogiu pasaulyje galinėjasi. Kartais atrodo, kad tas blogis ima viršų, bet nereikia nustoti vilties šauktis Viešpaties bet kokiom aplinkybėm, bet kokiose situacijose. Visuomet sakyti: Viešpatie, Tu vienas žinai, kaip šitą situaciją panaudoti. Duok mums išminties to pažinimo, kaip išbūti šioje situacijoje. Dievo rankos laikytis ir išves viską į gerą. 

Neseniai buvom susitikę su Ukrainoje dirbančiu lietuviu nuncijumi, popiežiaus pasiuntiniu Visvaldu Kulpoku, kurį popiežius siuntė į Ukrainą būti jo atstovu. Ir jis pasakė, kad Ukrainoje kuo arčiau fronto, kuo arčiau tų žiaurių kovų, kuo arčiau tų sunkių sąlygų, kur viskas griaunama, kur viskas naikinama, kur žūsta žmonės, ten daugiau žmonėse tikėjimo. Žmonės supranta, kad viską gali vieną dieną iš jų atimti. Ir Dievas vienas yra, kuris už juos. Kuris yra jų pusėje. Gėrio pusėje, pilnatvės pusėje. Ir todėl jie šaukiasi Viešpaties. Todėl jie remiasi Dievu tose sunkiose aplinkybėse. Tai yra liudijimas, kad Viešpats leidžia kartais blogį ištverti. Blogyje dalyvauti, blogyje atsidurti, kad mus kažko išmokytų. Kokia brangi ir didelė kaina, kurią mes mokam. Ir tol kol turime taiką, kol turime visas galimybes savarankiškai, sąžiningai, laisvai dėkoti Viešpačiui kiekvieną šventadienį, kiekvieną dieną prisiminti Viešpaties dovanas ir taip pat tą tikėjimą perteikti savo artimiesiems, savo šeimos nariams. Už visų gėrybių atpažinti Viešpatį. Už visų žmonių istorijų atpažinti Viešpatį. Ir tokiu būdu atsiminti, kad duosim apyskaitą už savo istoriją, už savo gyvenimą už savo pasirinkimus mūsų Dievui, kuris kiekvieną mūsų unikalų, nepakartojamą sukūrė. Kaip tuos obuolius ant obels. Kiekvienas skirtingas. kiekvienas truputį kitoks. O ką kalbėti apie kiekvieną iš mūsų sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Dėl to taip svarbu nesisavinti visų gėrybių, kurias turim. Nesisavinti tų žmonių, kurie yra mūsų vaikai, anūkai. Prisiminti, kad viskas mums duota laikinai. Dėlto turim už viską Dievui dėkoti ir išmintingai visu tuo naudotis didesniai Dievo garbei ir visų žmonių džiaugsmui. 

Viešpatie, duok mums išminties, tinkamai gėrybėmis naudotis, duok mums broliškos meilės, kai sutinkam kitus žmones, padėk mums kovoje su pagundomis, kai ateina godumo pagunda, kai ateina teisimo pagunda,  kai visos septynios didžiosios nuodėmės, viena po kitos mus atakuoja. Kad mes tose kovose nepralaimėtume. O jei neduok Dieve pralaimime, kad kuo greičiau gautume Atgailos malonę, kad susitaikytume su Tavim, švęsdami Sutaikymo sakramentą. Kad skubėtume kito žmogaus atsiprašyti, kad linkėtume gero kitam. Kad patys norėtume būti kuo baltesni iš savo pusės, kad norėtume, kuo labiau susitikimui su Tavimi pasiruošti. Šie Jubiliejaus metai, kurie popiežiaus spaskelbti, kaip Vilties piligrimų metai. Nes visi esam tik piligrimai. Keliaujam į šventoves, kuriose meldžiamės, kurias lankome ir taip pat keliaujam per gyvenimą. Ir mūsų kelionė dažnai tokia, kurioje atrandam Viešpatį. Ir neduok Dieve kartais mes jį prarandam. Bet kol gyvenam turim galimybę atsiversti atsigręžti į Viešpatį. Kilti iš vienos ar kitos ydos. Dėl to labai svarbu visoj gyvenimo kelionėj neprarasti vilties, kad Dievą mylintiems viskas išeina į gerą. Tas kas myli Viešpatį, net didžiausiausiuose sunkumuose nepražus, nes anapus sunkupų laukia Viešpats, kuris išveda, kuris leidžia sunkumus išgyventi, nes pats Viešpats didįjį sunkumą,- kančią ir mirtį perėjo. Tai ko mums bijoti. Su Juo kartu visa turi prasmę, Jis visa palenkė į gerą. Taip kaip Viešpats prisikėlė gyvenimui be pabaigos taip ir mes kelsimės su Juo bendrystei su Juo pasilikti. Viešpatie, ačiū Tau už visą pagalbą, kurią kiekvienam iš mūsų dovanoji. Padėk tą pagalbą atpažinti, jos šauktis ir taip pat būti tos pakalbos dalyviais kitiem žmonėm. Tepadeda Viešpats mums visiems, mūsų šeimose, mūsų darbuose, mūsų asmeniniame gyvenime nebūti abejingiems Dievui ir kitiems žmonėms, ir kad galėtume visus išbandymus sėkmingai išlaikyti. ir jo šventųjų padedami po šios kelionės regėti Viešpatį veidas į veidą. Amen.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija