„Eik ir tu taip daryk!“

(Lk 10.37)

Lyduokių Šv. Arkangelo Mykolo parapijos klebonas Artūras Stanevičius po Pirmosios Komunijos parapijos vaikus atostogų metu lydėjo kartu su Švč. Mergele Marija. Ši nuostabi kelionė buvo apvainikuota škaplierių ir rožinių pašventinimo Šv. Mišiomis.

Pradėdamas Šv. Mišias parapijos klebonas visiems susirinkusiems maldininkams priminė, kad legendą, kurioje sakoma, kad Marija, įteikdama Simonui Stokui šį drabužį, sakė, jog duoda jį jam ir visiems karmelitams kaip ypatingą jos malonės ženklą su pažadu, kad kas mirs apsivilkęs šiuo drabužiu, tas nekentės amžinosios ugnies, kad šis drabužis yra Išganymo ženklas, apsauga pavojuose, taikos ir sandoros laidas.

1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškė Mergelė Marija ir pažadėjo ateisianti pas škaplierių dėvėjusius mirusiuosius pirmąjį šeštadienį po jų mirties ir išvaduosianti iš skaistyklos kančių. Popiežius paskelbė Privilegium sabbatinum (Šeštadienio privilegijos) bulę, kurioje patvirtino patirtą apreiškimą. Susiformavo tradicija, kad šeštadienis yra diena, kurią Bažnyčia paskiria Marijai.

Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenos, arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenos, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.

Škaplierius yra Marijos motiniškos meilės ir globos bei jos kvietimo gyventi šventai ir be nuodėmės ženklas. Škaplieriaus dėvėjimas yra meilės atsakas Švenčiausiajai Mergelei Marijai už jos dovanojamą globą ir gailestingumą. Tuo parodoma, kad stengiamasi gyventi pagal jos pavyzdį, jos malonėje, po jos apsauginiu apsiaustu.

Škaplierius tampa pasišventimo ir priklausymo Mergelei Marijai simboliu, pripažįstant jos kaip Motinos misiją ir atsiduodant jai, leidžiantis būti jos vedamiems, mokomiems ir formuojamiems jos širdyje.

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius džiaugėsi Pirmosios Komunijos vaikais pamilusiais rožinį. Žinome, kad rožinis (liaudiškai vadinamas rožančiumi) – tai malda, skirta apmąstyti svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius drauge su Marija. Pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio rosarium  – „rožių puokštė, rožių vainikas, rožių darželis“.  Kai sakome „rožinis“, pirmiausia turime omenyje spalvą… Tad teisingiausia būtų sakyti „rožių vėrinys“.  Į jį žiūrėdami matome, kad tai yra tarsi rožių vainikas, kurį siunčiame Marijai – arba su Marija siunčiame Kristui. Viduramžiais vyravo praktika Marijos statulas papuošti rožių vainikais. Net yra graži legenda: vienas vienuolis buvo labai pamaldus Marijai. Vieną kartą, kai jis meldėsi prieš Marijos statulą, kiti broliai pamatė, kad, jam kalbant „Sveika, Marija“, iš jo burnos tartum sklido rožės, o iš jų Marija pasidarė gražų vainiką.

Rožinio malda pradėjo formuotis ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Nors tiksliai nežinoma, kada būtent atsirado rožinis, jo pradžia siejama su viduramžiais. Tradicija priskiria šios maldos populiarinimą šventajam Dominykui (XIII a.), kuris, pasak legendos, matė Marijos apsireiškimą ir buvo paskatintas skleisti šią maldą kaip ginklą prieš erezijas.

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu kalbėjo, kad užuojauta nėra instinktas, tai – pasiekimas, pergalė, kurioje įveikiame save pačius. Samarietis apsisprendžia sustoti, net nežinodamas, kas yra  nelaimę patyręs žmogus.

Tam žmogui, kuris iš Jeruzalės keliavo į Jerichą, pasisekė. Juk net ir vieną kartą gyvenime susidūrimas su patirtimi, jog esame mylimi neprašant atsilyginti, gydo visas sužeistas širdis.

Mylėk samariečius, tuos, kurie tave gelbėjo, pakėlė, kentėjo už tave. Tuos, kurie pylė aliejų ir vyną ant tavo žaizdų ir meilę į tavo širdį. Niekada nepamiršk tų, kurie tave išgelbėjo ir už tave sumokėjo. Mylėk juos su džiaugsmu, su dėkingumu širdyje.

Iš jų išmoksi, ką reiškia: „Eik ir tu taip daryk!“

Susitikimas su Dievu kiekvienam žmogui visada vyksta Jericho kelyje. Tikrasis skirtumas yra ne tarp krikščionių, budistų ar musulmonų, bet tarp tų, kurie sustoja šalia sumušto žmogaus, ir tų, kurie praeina tiesiai.

Naktis prasideda su pirmąja žvaigžde, meilė – su pirmuoju žvilgsniu, naujasis pasaulis – su pirmuoju geruoju samariečiu, kuris, niekada nekalbėdamas apie Dievą, Jį apreiškia.

Nuotraukos Jūratės Purlienės 

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija