,,...O Globėjas – Šventoji Dvasia,

kurį mano vardu Tėvas atsiųs, –

jis išmokys jus visko ir viską primins,

ką esu jums pasakęs."

(Jn 14.26)

Saulėtas rytas. Pasipuošta Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Eilė ne tik Pirmosios Komunijos vaikučių, bet ir jų tėvelių ir artimųjų sustojo prie klausyklos, kad ir visų širdys būtų tyrai papuoštos ilgai lauktai šventei.

Visus metus parapijos klebono Artūro Stanevičiaus ypatingu dėmesiu ir tėviška meile apgaubti vaikai buvo iškilmingai atsivesti prie altoriaus.

Skaitiniai - vaikų, jų tėvelių ir artimųjų lūpomis perskaityti; atneštos dovanos, duona ir vynas, kurios taps didingos: taps pačiu Jėzumi, atsiduodančiu dėl mūsų.

Šeštinės- Kristaus žengimo į dangų įvykis yra svarbus Velykų slėpinio tobulo įgyvendinimo etapas. Iškentęs Kančią, perėjęs mirtį ir pašlovintas per kūno prikėlimą, Viešpats gauna savo paveldą atsisėsdamas Dievo Tėvo dešinėje. Kasdien per šv. Mišias po konsekracijos žodžių priminus Kristaus mirtį ir Prisikėlimą yra primenamas ir šlovingo žengimo į dangų įvykis. Viešpats pakilo į dangų su savo žmogyste, kurią jis prisiėmė per Įsikūnijimą. Jo žmogystė yra neatskiriamai susivienijusi su jo dieviškąja prigimtimi, nes būtent per savo žmogiškąją prigimtį jis atpirko žmoniją. Jo žmogystei patyrus kūnišką mirtį, abi prigimtys trumpai atsiskyrė, tačiau dieviškasis principas ir toliau liko susivienijęs su žmogiškuoju. Atgavęs kūną Viešpats pakilo iki dieviškojo sosto ir užnešė Tėvui tą žmogystę, kurią jis jam pateikė kančios metu.

Ši tikrovė yra išskirtinio pobūdžio, nes Kristus iškyla kaip atpirktosios žmonijos vadas, o visi jo veiksmai kaip aidas paliečia kiekvieną jo mistinio Kūno narį. Jis tampa Bažnyčios kūno Galva, o tikintieji – Bažnyčios kūno nariai. Abu, pasak Augustino, sudaro Totus Christus, Visą Kristų. Ypatingos vienybės tarp Galvos ir kūno narių dėka šiandien Išganytojo asmenyje yra pašlovintos ir kiekvieno žmogaus prigimties pirmienos. Kristaus žengimas į dangų yra Viso Kristaus (Galvos ir jo narių) įvesdinimo į šlovę prototipas. Kristus prisiėmė individualią prigimtį, tačiau per ją jis susitapatino su visa žmonija, nes visai žmonių giminei jis išliejo pelnytą malonę. Todėl jo gyvenimas gaivina visą Bažnyčios kūną.

Kristus pateikė Tėvui atpirktosios žmonijos pirmienas, o tai, kad jis atsisėdo savo Tėvo dešinėje, yra ženklas, jog Tėvas priėmė šią auką ir ruošiasi priimti Viso Kristaus auką: „Jis pateikė savo Tėvui, – sako Jonas Auksaburnis, – mūsų prigimties pirmienas. Ši auka pasirodė priimtina Tėvui dėlei To, kuris jam pristatė, vertės ir dėl pačios aukos tyrumo. Tėvas priėmė šią žmogystę savo rankomis, pasodino ją šalia savęs tardamas: Sėskis mano dešinėje“.

Dievo Žodis tapo tikru žmogumi. Po žengimo į dangų Viešpats ir toliau priklauso žemei, nes jo kūnas tam tikra prasme neišsisklaidė šlovėje. Po žengimo į dangų Kristus netapo toks dvasiškas, kad jau neturėtų jokio ryšio su žmonija. Bažnyčios liturgija kartoja, kad šalia Tėvo jis pasodino ir žmogaus prigimtį. Žmogui jau nebereikia nuolat dejuoti dėl savo žemiškojo būvio, kurį prisiėmė Kristus ir užkėlė į aukštybes. Šitai atlikdamas žmogaus būklei jis suteikė pasididžiavimo ir moko, kad anapus žemiškojo kūno kančių ir suirimo atsiveria kūno pašlovinimo perspektyva. Krikščionio gyvenimas gali būti aptemęs, varginamas audrų, tačiau „jau esame dangaus piliečiai, ir iš jo mes laukiame išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“ (Fil 3, 20–21).

Krikščionis jau gali semtis iš Atpirkimo tikrumo, jis jau turi kai ką iš pažadėtojo paveldo, nes Išganytojo Kūnas jau danguje, o tikintieji priklauso jo žmogystei. Istorijos pabaigoje laukiantis žmonių pašlovinimas iš esmės jau įgytas. Kristaus prisikėlimas suteikė vilties, o jo žengimas į dangų duoda kai ką daugiau – leidžia jau užčiuopti pažadus. Viešpats nužengė į žemę, kad žmogų išgydytų, jis pakyla į dangų, kad žmogų pakeltų su savimi. Apie tai nuostabiai liudija šv. Augustinas: „Viešpats prisikėlė, kad savo asmenyje mums duotų mūsų prisikėlimo pavyzdį, ir pakilo į dangų, kad apglėbtų mus savo globa. Todėl mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų Išganytojas ir tada, kai buvo pakabintas ant Kryžiaus, ir dabar, kai sėdi dangaus aukštybėse (Serm. 263).

Kitur Augustinas paliečia šią temą komentuodamas Viešpaties žodžius Nikodemui: „Niekas nėra pakilęs į dangų kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Dievo Žodis neturėjo žmogystės prieš nužengdamas į žemę, nes jo atėjimas į žemę įvyko per Įsikūnijimą, t. y. jo dieviškai prigimčiai prisiimant žmogiškąją. Žengdamas pas savo Tėvą, jis žengė su žmogiška prigimtimi, nes su ja susivienijo neatskiriamai ir negalėjo nuo jos atsiskirti.

Analogiškai taip pat galima pasakyti apie jo kūną, kuris yra Bažnyčia. Mūsų Viešpats pasakė: „Niekas nėra pakilęs į dangų, kaip tik Žmogaus Sūnus, kuris nužengė iš dangaus.“ Šitaip jis kalba dėl artimos vienybės, kuri egzistuoja tarp jo – mūsų Galvos ir mūsų – jo narių. Jis pakilo į dangų, bet mes nesame nuo jo atsiskyrę. Nužengęs iš dangaus nepavydi mums dangaus, bet tarsi mums šaukia: būkite tikrai mano nariai, jei norite pakilti į dangų. Stiprinkime vieni kitus šia viltimi, tebūna ji visų mūsų troškimų ir visų mūsų pastangų tikslas. Žemėje dažnai mąstykime, kad jau esame tarp išrinktųjų danguje […] Niekas kitas nepakilo į dangų, tik tas, kuris nužengė iš dangaus, nors jis pakilo su tuo, ko jis neturėjo nužengdamas. Todėl niekas kitas nepakyla į dangų, tik Jėzus Kristus, nes niekas kitas nenužengė iš dangaus, tik Jėzus Kristus, nors jis nužengė be kūno ir pakilo su kūnu. Todėl ir mes turime pakilti ne savo pastangomis, bet neatskiriamos vienybės su Kristumi dėka; mat viename kūne esame dvi [tikrovės]“ (Serm. 263).

Iš Augustino teiginių seka, kad žmogus dalyvaus galutinėje šlovėje dėl vienybės su Kristumi žemėje – vienybės, kurios vien iš savęs jis negali įgyti. Kartu galutinės vienybės su Kristumi slėpinys nėra visiškai įgyvendintas, kol visas Atpirkimo darbas išsiskleis laike. Tačiau Kristaus pašlovinimas jau garantuoja būsimą žmonijos pašlovinimą amžinybėje. Šiuo atžvilgiu Augustinas pateikia įtaigų mokymą: „Mūsų Galvos kūnas pakilo į dangų, kad eitų pirma mūsų. Kodėl? Reikėjo, kad jo kūno nariai dar kurį laiką miegotų mirties miegu ir visi prisikeltų nustatytu laiku. Jei Viešpats būtų atidėjęs savo Prisikėlimą iki dabar, kuo mums būtų reikėję patikėti? Todėl jis norėjo išlaisvinti iš kapų ir savo asmenyje paaukoti Dievui miegančiųjų pirmienas, idant jame įvykęs reginys jus verstų ilgėtis to, ką Dievas jums duos laikui atėjus. [Tuomet] visa Dievo tauta džiaugsis su angelų draugija ir tobula lygybe su jais“ (Serm. 264).

Naujojo Kristaus buvimo tarp savųjų poveikis yra suteikti jiems paskatą gyventi aukštumų jausmais. Viešpats pakilo į dangų ir atsisėdo Tėvo dešinėje, ir žmogiškoji prigimtis tam tikra prasme buvo pašlovinta jo pakilime, o tikintieji jau turi teisę gyventi su juo danguje. Tikinčiųjų širdys turėtų nuolat kilti į Kristų. O kelti jausmus ir širdis į Kristų – tai turbūt ne tik kelti save virš žemiško gyvenimo tikrovės, bet ir tikrai gyventi dabartimi, tikrai gyventi taip, kaip gyveno Kristus, dėti savo pėdas į jo pėdas, sekti jo parodytu karališkuoju Kryžiaus keliu, kaip teigia viena ispaniškosios liturgijos malda: „Viešpatie, tu buvai pakabintas ant Kryžiaus savo nuolankume ir pakilai į dangų pergalingame džiaugsme; padėk mums nešti tavo Kryžių paskui tave ir nuolat kilti į dangų per tavo pakilimą, kad Kryžius mus suvienytų su tavimi, o pakilimas mums duotų šlovę.“

Gyvendama ir pranokdama materialiąją tikrovę, krikščioniškoji egzistencija kartu turėtų gyventi Kristaus galutinio sugrįžimo laukimu. Čia ir vėl Augustinas pateikia stiprius žodžius: „Jis sugrįš pas žmones kaip žmogus, bet ir kaip Dievas. Jis ateis, tikras žmogus ir tikras Dievas, kad žmones sudievintų [..] tegu mūsų siela troškimo įkarštyje jam sako: kada jis ateis? Ir dar: „Mano siela trokšta gyvojo Dievo. Kada jis ateis? Jis tikrai ateis; bet kada jis ateis? Jūs trokštate, kad jis sugrįžtų, tegu jis jus randa pasiruošusius! Tebūna jums svarbus laikas, kai Viešpats ateis! Gyvenkite taip, tarsi jis ateitų šiandien ir neišsigąsite, kai jis ateis“ (Serm. 265).

O gyventi jo laukimu galima, kad ir kokie dideli žemiškosios buveinės rūpesčiai būtų, nes Kristus pasilieka su tikinčiaisiais ypatingu būdu. „Viešpats, – dar priduria Augustinas, – tarsi sako savo mokiniams: išoriškai jūs manęs nebematote, tačiau aš jus pripildau savo buvimu viduje. Ar Viešpats įeina į širdį su regimu kūnu, su štai šiuo apčiuopiamu kūnu? Ne, jis įsilieja į širdį per savo dievystę. Jis kalba širdžiai per kūną, perteikdamas jai dieviškus pamokymus. Tačiau jis gyvena mūsų viduje, kad mus atverstų iš vidaus, mums perteiktų savo gyvenimą, kurio šaltinis jis yra, formuotų mus pagal savo atvaizdą“ (Serm. 264). Šis visiškai naujas Kristaus buvimo būdas tikinčiųjų viduje bus įlietas ypač per Sekmines, kai Šventoji Dvasia – Guodėjas – ateis su visomis būtinomis dovanomis, kad tikintieji priprastų prie naujos gyvensenos, į kurią juos Dievas įves.

Ramybė, kurią atneša Dievo Dvasia, jausmas, kad esame mylimi, mums padeda su dvasine giedra įveikti ir kasdienes baimes. Bijome ateities, ligų, darbo netekimo, bijome, kad niekas mūsų nemylės… Prisikėlusiojo atnešta ir į širdį priimta ramybė duoda stiprybės visas tas baimes įveikti su pasitikėjimu, nepapulti į širdies nerimą.

Širdį veriantis tėvelių palaiminimas ir Pirmoji Komunija iš savo parapijos klebono rankų. O Pirmosios komunijos pažymėjimai turi nugulti šalia kitų svarbiausių gyvenimo dokumentų.

Nuoširdžiausios padėkos parapijos klebonui Artūrui Stanevičiui liejosi iš tėvelių lūpų.

Padėkos ir lydėjusiai visus metus bendruomenei ir pasiruošime talkinusiam vargoninkui Dariui Narkevičiui ir Carito vadovei Bronei Saldžiūnienei.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija