,,Viešpats tikrai prisikėlė"

(Lk 24.34)
 

Prisikėlimas – mūsų tikėjimo šerdis. 

Šią svarbiausią visiems krikščionims dieną, Lyduokių parapija pradėjo švęsti Eucharistine procesija eidami tris kartus aplink bažnyčią.
Homilijos metu parapijos klebonas Artūras Stanevičius sakė, kad mokinių širdis slėgė netikėjimo akmuo.

Jėzaus mokinius buvo apėmęs sielvartas, nes, matydami ant kryžiaus kankinimų sudarkytą Mirusiojo kūną, savo širdyse išgyveno baimę ir nerimą dėl tolimesnio jų pačių gyvenimo saugumo bei nežinomybės. Tai visiškai jų atmintyje užslopino Mesijo skelbtą tiesą, jog trečią dieną Jis prisikels. Kai Nukryžiuotojo mirusį kūną palaidojo kape, niekas nebesitikėjo kardinaliai pozityvių pokyčių, nes atrodė, kad egzistencinė Mokytojo netektis palaidojo bet kokią viltį gyventi Jo skelbtu tikėjimu. Reikėjo dvasinio sukrėtimo, kad jie pradėtų išsivaduoti iš gniuždančios nevilties pinklių ir atgautų naują atramą po kojomis…

Nors anuomet Palestinoje moterų liudijimai neturėjo jokios reikšmės, tačiau būtent jas Šventoji Dvasia didžiai pagerbė, įkvėpdama tapti pirmosiomis stulbinančiai viską keičiančios žinios apie Prisikėlusįjį vėliavininkėmis. Auštant, žemei (šalia kapo) sudrebėjus, „Marija Magdalietė ir kita Marija“ (Mt 28, 1) tapo stebuklingo reginio liudininkėmis. Jos išvydo angelą, nuritinantį akmenį, sargybinius lyg negyvai pastirusius ir išgirdo angelo paliepimą skubiai pranešti apaštalams žinią, jog prisikėlęs iš numirusių Jėzus pasirodys saviesiems Galilėjoje. Jos išskubėjo, didelio džiaugsmo pagautos…

Laikantis „vyriškos“ tradicijos, Prisikėlimo įvykiui grėsė atmetimas?

Tačiau kai moterys pasakė Vienuolikai, kad Šventojo kūno kape nebėra, – Jis prisikėlė!, – mokiniai, tarsi laikydamiesi prideramų vyrams savo laikmečio papročių nepasitikėti jų liudijimais, o gal joms kažkiek pavydėdami, kad ne jie pirmieji sužinojo apie pirmąjį po Prisikėlimo Mokytojo pasirodymą, „moterimis netikėjo“ (Lk 24, 11).

Antai evangelistas Morkus rašo, kad Jėzus pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios išvarė septynis demonus (žr. Mk 16, 9). Tarkim, jei jis pats būtų sugalvojęs pasakojimą apie Prisikėlusiojo „nuotykius“, Jėzus tikriausiai pirmiausia būtų pasirodęs kokiam nors garbingam (spinduliuojančiam ištikimybe Jahvei) izraelitui, o ne moteriai, kuri, be to, kadaise buvo dar varginama apsėdimų. Beje, logiška manyti, kad kiekvienas, kuris nori kitus įtikinti savo sukurpta istorija, iš tolo vengia tų abejotinų dalykų, kurie menkina tos skelbiamos žinios patikimumo turinį.

Taigi viskas buvo kitaip: minėtas Morkus, įkvėptas ir vedamas Dvasios, savo Evangelijoje fiksavo tik tai, kas iš tiesų įvyko, kai Kristus prisikėlė… Tad tegul tos moterys (Marija, Magdalietė, Joana, Jokūbo motina Marija ir kitos, žr. Lk 24, 10), kurios patyrė malonę atsidurti Velykų įvykio epicentre, ir mūsų laikų tikintiesiems (savo visiško atsidavimo Jėzui ir negęstančio troškimo Jo visur ieškoti pavyzdžiu) teprimena nekintančią tiesą: tas, kas su kantrumu ieško Jėzaus, yra pats Jo atrandamas, ir kiekvienas dorybingas mūsų judesys yra mus Mylinčiojo Širdies atoveiksmio kūrinys.

Evangelijų tikrumas apie Jėzaus Kristaus mirtį bei Prisikėlimą vertintinas ne tik transcendentiniu požiūriu, bet ir natūraliai žmogiškais bei psichologiniais aspektais. Čia netrūksta apaštalų ir kitų žydų poelgiuose esamos baimės, drąsos ir džiaugsmo elementų; abejonių, sielą apvalančių ir meilės ašarų; pavydo, išdavystės, melo ir pasitikėjimo Dievu malonių… Visus, kas Velykų metu, pavyzdžiui, apmąsto apaštalų vidinį lūžį, kai jie nuo bailaus Jėzaus apleidimo mirties valandą pereina į kitą lygį – „užauga“ iki Jo vardu drąsaus Išganymo skelbėjų, – tai kažkas ypatingai naujo – per Sekmines jie tampa tokiais Dievo Dvasios vedamais karžygiais – net kankiniais, kurių darbai visada yra sektini ir bus minimi iki pat pasaulio pabaigos.

Iš tiesų Šventoji Dvasia nori veikti mumyse ir šiandien. Vienas rašytojas pastebi: „Ta pati Dvasia leidžia mums įeiti į daugelio kartų patirtį, kad Jėzus, kuris buvo nužudytas ir palaidotas kape, prisikėlė iš numirusių ir gyvena amžinai“.

 Mes esame išgelbėti, bet dar nepasirodė, kokie būsime po šio gyvenimo pabaigos. Tegul mūsų malda tampa antruoju mūsų kvėpavimu, Eucharistijos šventimas – vidiniu poreikiu, atgailos – sakramentinės išpažinties praktika – blogus įpročius šalin vejančia rykšte, o  dalijimasis gerumo duona su vargstančiais – tegul tampa priminimo dovana, jog mes savyje nieko neturime, ko nebūtume iš Tavęs, Dieve, gavę… Taigi Jėzaus prisikėlimas iš numirusių – mums didžiausia Dievo dovana gyvenime.

Parapijos klebonas perskaitė Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo Velykinį sveikinimą.

https://www.vaticannews.va/lt/baznycia/news/2025-04/lietuvos-vyskupu-velyku-homilijos-ir-sveikinimai.html

Nuotraukos Jūratės Purlienės

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija