,,...didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems"

(Ps 103.11)

Trečiasis Gavėnios sekmadienis Lyduokių bažnyčioje, kaip ir kiekienas Gavėnios sekmadienis, pradėtas Kryžiaus keliu prieš Šv. Mišias.

Kryžiaus kelias katechezės vaikučių šeimose apmąstytas pasinaudojant pandemijos laiku parengtu katechezės vaikams vaizdo įrašu Kėdainių Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje.

https://www.facebook.com/2043226605902493/videos/756039901727536

Sekmadieniais parapijos vaikai su šeimomis nuoširdžiai Kryžiaus kelią apmąsto ir kartu gieda kartu su visa bendruomene vadovaujant vargonininkui Dariui Narkevičiui.

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius homilijos metu kalbėjo, kad Dievas leidžia žūti, bet ne pražūti. Tie išrautieji iš gyvenimo yra mums Geroji Naujiena. Jog mūsų buvo pasigailėta, jog Dievas nenori nutraukti ryšio su žmonija, kaip su nevykusiu kūriniu. Dievas trokšta išgydyti žmoniją, suteikti jai naują širdį, pripildyti nauja Dvasia. Nebaudžia Jis žmonių, bet kviečia prie Savęs, net jei šis būdas mums ir atrodo per drastiškas. Kaip Jam kitaip patraukti šiandieninį žmogų, jei tik mirties akivaizdoje apie tai susimąstoma? Jei kitokios kalbos žmogus nebesupranta…

O slapta vis dėlto tikiu, kad su anais išrautaisiais dėl ženklo mums Dievas susitiks. Jam vienam žinomu būdu, net jei jie ir neverti to. Kaip ir kiekvienas iš mūsų nėra vertas, bet gręžiamės į Jį ir viliamės Jo begaliniu gailestingumu bei malone. 

„Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių, bet nerado. Ir tarė sodininkui: 'Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!' Anas jam sako: 'Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Rasi jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi'“. (Iš Evangelijos pagal Luką 13,1-9) Dar vieni metai…

„Kur yra Dievas?“ – klausiame savęs kančios dienomis. Dievas yra su mumis, bet Jis nestoja tarp aukos ir egzekutoriaus. Jis Visagalis, bet tik meilėje, nes Dievas yra Meilė, tik meilė. Gyvenimas vyksta ne teismo salėje. Dievas nešvaisto amžinybės teisdamas, smerkdamas ir bausdamas, nors mes ir mėginame viską pakreipti kitu kampu. Kiek kartų girdėjome: „Ką aš blogo padariau, kad to nusipelniau?“, kiek kartų gyvenime susidarėme įspūdį, kad Dievas buvo abejingas ar net „nubaudė“ mus kokia nors nelaime...? Dievas, kuris atlygina už gera ir baudžia už bloga, yra archajiškiausios Senojo Testamento logikos dalis, tačiau Jėzus iš Nazareto sugriovė šią pernelyg žmogiško Dievo idėją. Jis suardė nuodėmės ir bausmės lygtį. Iš tiesų įdomu, kaip Jėzus vertina šias išgirstas naujienas. Mes tikriausiai sustotume ties klišėmis apie likimą ir fatališkumą, tuo tarpu Jėzus laikosi kitokio požiūrio. Mokytojas šiuos faktus perskaito kaip kvietimą atsiversti: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“. Ar tai reiškia, kad tada Dievas baudžia? Ne! Tiesiog reikia prisiminti, kad viskas, ką darome, turi savo pasekmes. Gyvenimas yra mūsų rankose ir mūsų pasirinkimuose, mes esame atsakingi už savo gyvenimo kryptį. Jei nesikeisime, jei nepasirinksime kitų kelių, žemė nueis į pražūtį, nes ji sukurta ant smurto ir neteisybės smėlio. Evangelija yra nuolatinis kvietimas atsiversti, t. y. keisti mąstymą apie save, kitus ir Dievą. Pirmieji Jėzaus žodžiai evangelijoje pagal Morkų yra būtent kvietimas keistis: „Atėjo metas, prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“. Štai atsivertimo esmė: jei Evangelija netampa gyvenimu, ji paprasčiausiai nenaudinga ir lieka tik gražia istorija. Palyginimas apie figmedį papildo Jėzaus žodžius. Gražu matyti, kaip Dievas ieško žmogaus: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį. Kartą jis atėjo pažiūrėti jame vaisių“. Dievui yra laimė būti su savo vaikais, tačiau, nepaisant Jo rūpesčio, viskas klostosi ne taip, kaip buvo sumanyta. Šeimininkas jau trejus metus atvyksta ieškoti vaisių, bet jų neranda. Jo žodžiuose jaučiamas kartėlis: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ Nesunku pastebėti sutapimą: tie trys metai – tai metai, per kuriuos Jėzus kalbėjo tautai apie Dievą, treji metai, per kuriuos žmonės nesugebėjo suvokti tos žinios naujumo. Todėl šeimininkas ir liepia jį nukirsti, nes nevaisingas figmedis ne tik neduoda derliaus, bet ir daro žemę nederlingą. Tačiau sodininkas prašo šeimininko dar vienų metų: „Palik jį dar šiais metais“. Tai reiškia gailestingumą. Medžiui suteikiamas vienerių metų atokvėpis ir specifinė priežiūra - paskutinė galimybė. Jei ateityje jis duos vaisių, gerai, priešingu atveju bus nukirstas. Jei kartais mūsų krikščioniškas gyvenimas mums atrodo beviltiškai nevaisingas, jei po visų gerų ketinimų dar niekas nepasikeitė, nesileiskime įveikiami nusivylimo, bet pažvelkime į figmedį iš palyginimo: jis jau trejus metus nieko neduoda, bet sodininkas vis tiek prašo šeimininką skirti laiko.

Nuotraukos Jūratės Purlienės

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija