,,Tegu tau patinka mano žodžiai ir mano mintys,

VIEŠPATIE, mano Uola ir mano Atpirkėjau!''

(Ps 19.15)

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius priminė, kad 2019 m. rugsėjo 30 d. popiežius Pranciškus apaštališkuoju laišku Aperuit illis pakvietė Bažnyčią trečiąjį eilinį liturginių metų sekmadienį (šiemet – sausio 26 d.) švęsti kaip Dievo Žodžio sekmadienį. Šventasis Tėvas nurodė tris šio sekmadienio intencijas: „švęsti, apmąstyti ir skleisti Dievo žodį“ (Aperuit illis, 3).

„Nepažinti Raštų reiškia nepažinti Kristaus“, – sako kunigas šv. Jeronimas, Biblijos vertėjas. Jo IV amžiuje parengto Biblijos vertimo į lotynų kalbą pagrindu parengtos visos ateinančių kartų visomis kalbomis išleistos Šventųjų Raštų knygos, iki pat naujausių laikų.

Homilijos metu parapijos klebonas kalbėjo, kad jei Šventasis Raštas yra skaitomas ta pačia dvasia, kuria buvo parašytas, jis visuomet išlieka naujas. Senasis Testamentas niekuomet nėra senas, nes yra Naujojo dalis, o viskas perkeičiama vienos jį įkvepiančios Dvasios. Visas Šventasis Tekstas vykdo pranašišką funkciją: jis susijęs ne su praeitimi, bet su dabartimi tų, kurie maitinami tuo žodžiu. Pats Jėzus tai aiškiai patvirtina savo tarnystės pradžioje: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“ (Lk 4, 21). Kas kasdien maitinasi Dievo žodžiu, panašiai kaip Jėzus gyvena dabartyje visų tų, su kuriais susiduria; toks žmogus nėra gundomas atsiduoti nevaisingam praeities ilgesiui, taip pat bekūnei ateities utopijai.

Šventojo Rašto pranašiškasis veikimas pirmiausia reiškiasi jo klausančiojo atžvilgiu. Jis sukelia saldybę ir kartumą. Čia prisimintini pranašo Ezekielio žodžiai – Viešpaties pakviestas suvalgyti knygos ritinį, jis pripažįsta: „… mano burnoje jis tapo saldus tartum medus“ (Ez 3, 3). Ir evangelistas Jonas Patmo saloje išgyvena tą pačią knygos valgymo patirtį kaip Ezekielis, tačiau dar priduria: „Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto“ (Apr 10, 10).
Dievo Žodis yra saldus. Jis ragina mus dalytis juo su žmonėmis, kuriuos sutinkame savo gyvenime, kad taip išreikštume jame glūdinčios vilties tikrumą (plg. 1 Pt 3, 15–16). Kartumas dažnai patiriamas suvokiant, kaip mums sunku nuosekliai gyventi Dievo Žodžiu, taip pat konkrečiai išgyvenant jo atmetimą, kai nepasitikima, kad jis gali suteikti prasmę gyvenimui. Todėl būtina niekuomet neapsiprasti su Dievo Žodžiu, bet juo maitintis, kad vis labiau atskleistume ir intensyviau išgyventume ryšį su Dievu ir broliais.

Na o parapijos vaikai, ypatingai tėviškai mylimi  parapijos klebono, po šv. Mišių sukviesti palaiminimui, toliau gilinosi į tikėjimo tiesas ir  džiaugsmingai ieškojo savo Šventojo Rašto knygose jiems pasakytų tądien asmeniškai Viešpaties Žodžių.

Nuotraukos Jūratės Purlienės

Lyduokių šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija