„Štai mano tarnas, kurį aš remiu, –

mano išrinktasis, kuriuo aš gėriuosi."

(Iz 42.1)

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius susirinkusius į sekmadienio Šv. Mišias pakvietė pirmiausiai pasimelsti 2025 m. Jubiliejaus malda.

Homilijos metu klebonas kalbėjo apie tai, kad kai meldžiamės: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk mūsų širdis ir uždek jose tikėjimo, vilties ir meilės ugnį“, sutinkame, kad Ji stipriau mumyse veiktų taip, kaip Ji nori, o ne kaip mums atrodo… Pasak Bažnyčios mokytojo šv. Kirilo Jeruzaliečio, „Šventoji Dvasia ateina kaip tikra globėja, atvira širdimi. Ji išties ateina gelbėti, gydyti, mokyti, perspėti, sustiprinti, paguosti, apšviesti protą. Ir taip Ji veikia pirmiausia Ją priimančią sielą, o paskui per ją – ir kitas“.

Nors žmogus, Dvasios apšviestas, net gali gėrėtis Dievo įstatymo teisumu (Rom 7, 22), nes jo protas, ypač per maldą, tampa nuolankesnis bei imlesnis dieviškoms tiesoms priimti, bet, kad asmuo galėtų tolydžio dorybėse „įsišaknyti“, neišvengs vidinės kūno ir sielos priešpriešos. Tada vyks nematoma dvasinė kova dėl ištikimybės mus iš mūsų pačių išlaisvinančiai Tiesai. Kai kartais kūno geiduliai sieks protą užvaldyti bergždžiais rafinuotos savikliovos pažadais, budrus protas tesako priešui – ne, ir, nuvijus pagundas šalin, tekyla širdis maldos sparnais ten, iš kur atėjo įsikūnijęs Gailestingumas…

Tik, Šventajai Dvasiai padedant ir pačiam tikinčiajam besistengiant, įvyks dvasinis lūžis, apie kurį rašė šv. Grigalius Nisietis: „Drumzliną ir pridergtą gyvenimą metęs žmogaus protas apvalomas Dvasios dvelksmo galia. Jis pasidaro vaiskus ir, susivienijęs su tikruoju ir aukščiausiuoju tyrumu, jį spinduliuoja, nes yra skaidrus, ir galiausiai pats tampa šviesa.“

Jėzui pasikrikštijus Jordane, atsivėrė dangus ir Šventoji Dvasia nusileido ant Jo. O iš dangaus prabilęs Tėvas bylojo apie nepaprastą gėrėjimąsi savo mylimuoju Sūnumi.  Kai Šventoji Dvasia nužengė ant Kristaus, Jis buvo pateptas mesijinei veiklai, kurią lydėjo stebuklingi ženklai, liudijantys Jo dievišką pasiuntinybės didybę.

Baigėsi Kalėdų liturginis laikotarpis. Šį sekmadienį švenčiamos Kristaus Krikšto šventės Evangelijoje kalbama apie įvykį prie Jordano upės, kuriuo Jėzus pradėjo savo misiją. 

Evangelijos scenos fone matome laukiančius žmones. Prie jų prisijungia Jėzus ir stoja kartu su kitais į eilę, kad būtų pakrikštytas atgailos Krikštu. Po Jėzaus Krikšto įvyksta Dievo apsireiškimas. Tėvas ne tik apreiškia savo veidą per savo Sūnų, bet ir leidžia išgirsti savo balsą, sakydamas, kad Jėzus yra jo mylimasis Sūnus. „Veidas ir balsas.  Sustokime ties šiais dviem žmogiškaisiais bruožais, kurie tapo ir Dievo bruožais.

Pirmiausia veidas. Apreikšdamas save per Sūnų, Dievas užmezga dialogą ir bendrystę su žmonija. „Būtent mylimojo Sūnaus veide matome, kas iš tikrųjų yra Dievas. Būtent mylimojo Sūnaus veide taip pat galime įžvelgti savo pačių bruožus, atrasti, kad ir mes esame Tėvo vaikai, atpažinti jo buvimą mūsų savo seseryse ir broliuose“, – kalbėjo parapijos klebonas.

Antra, Tėvas leido išgirsti savo balsą, sakydamas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus“. Taip jis mums atskleidžia esminį savo bruožą – meilę. Dievas yra meilė, Dievas mus visus myli kaip savo vaikus.

Kristaus Krikšto šventė skatina mąstyti apie Dievo veidą ir balsą, kurie buvo apreikšti per Jėzaus žmogystę. Šios dienos šventė turėtų mus skatinti klausti, ar jaučiamės Dievo mylimi ir lydimi, ar nemanome, kad jis nepasiekiamai tolimas? Ar sugebame atpažinti jo veidą Jėzuje ir savo broliuose bei seseryse? Ar klausomės jo balso?

Galiausiai parapijos klebonas paklausė, ar atsimename savo Krikšto datą. „Tai svarbi data, kurią turime laikyti širdyje. Tai diena, kai gimėme naujam gyvenimui, įsitraukėme į Kristaus ir Bažnyčios slėpinį.

Šv. Mišios buvo užbaigtos vaikučių palaiminimu ir malda už pašaukimus.

Parapijos katechezės vaikams buvo pasiūlyta pažiūrėti filmą apie Jėzaus Krikštą Lietuvių kalba.

https://youtu.be/s-YpVgSIE8w

Nuotraukos Jūratės Purlienės

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija