„Tu netoli nuo Dievo karalystės!“

(Mk 12.34)

Lyduokių parapijos klebonas kalbėjo apie evangelijoje pasakotą Jėzaus susitikimą su vienu rašto aiškintoju, kuris uždavė Jėzui klausimą: kuris įstatymas yra pats svarbiausias ir nuo kurio priklauso visi kiti? Šis klausimas, pasak popiežiaus, esmiškai svarbus ir mums, mūsų gyvenimui ir tikėjimui.

Jėzus savo atsakyme sujungė du pamatinius Mozės įstatymo įsakymus: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą“ ir „mylėk savo artimą“. „Pirmasis (įstatymas) yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“ (Mk 12).

Parapijos klebonas paminėjo popiežiaus Pranciškus  naujausią encikliką Dilexit nos:

„Visiems mums reikia sugrįžti prie gyvenimo ir tikėjimo širdies, nes širdis - „visų kitų jėgų, įsitikinimų šaltinis ir šaknis“ (Dn 9). O Jėzus mums sako, kad visų dalykų šaltinis yra meilė ir kad niekuomet negalima atskirti Dievo nuo žmogaus“.

Viešpats sako visų laikų mokiniams, kad tai kas svarbu gyvenime yra ne išoriniai veiksmai, tokie, kaip aukų deginimas, o širdies nusiteikimas, leidžiantis atsiveri Dievui ir broliams meilėje.

Kai ateis Viešpats, jis visų pirma paklaus apie meilę, kaip mylėjome artimą. Todėl mums svarbu savo širdyje įsidėmėti patį svarbiausią įsakymą: „mylėk Viešpatį, savo Dievą“ ir „mylėk savo artimą kaip save patį“, kad kiekvieną dieną galėtume pasitikrinti sąžinę ir pasvarstyti: ar Dievo ir artimo meilė yra mano gyvenimo centre? Ar mano malda į Dievą verčia, kad eičiau link brolių ir neatlygintinai juos mylėčiau? Ar žvelgdamas į kitus pastebiu juose esantį Viešpatį?

Turėtume dažnai melstis ir priimti Komuniją. Ne dėl to, kad tai mums naudinga, bet dėl to, jog tai džiugina Dievą. Geraširdiškumas reiškia pasiryžimą paaukoti savo laiką, energiją ir kitus brangius dalykus, kad susitiktume su Dievu maldoje ir sakramentiniame gyvenime Mišių ir išpažinties metu. Tam, kad parodytume savo meilę Dievui. Tai visa ko esmė: mes tai darome ne tik dėl savęs, bet dėl Kūrėjo, Mūsų mylinčio Tėvo.

Taip pat turėtume vengti savo maldose kalbėti vien apie save. Dažnai mūsų maldos skamba taip: „duok man tą ar aną”, „padėk man dėl to ar ano”, „štai kas šiuo metu vyksta mano gyvenime”, „kaip aš turėčiau pasielgti?” ir t. t. Tokios maldos yra gerai, jos reikalingos ir jų nereikėtų peikti. Dievas nori, kad Jam patikėtume savo troškimus ir išsipasakotume. Tačiau mūsų maldos taip pat turėtų būti skirtos ir Dievui, pavyzdžiui: „ačiū Tau”, „Tu esi toks maloningas”, „Tu dėl manęs tiek daug padarei” ir taip toliau. Tam, kad dieviškoji meilė niekada neišblėstų, turime nepamiršti, jog malda nėra vien tik prašymas; malda taip pat yra garbinimas ir atsidėkojimas.

Tik artimo meilė gali mus išgelbėti nuo mūsų pačių savanaudiškos vienatvės pančių. Tik kitiems atsidavęs žmogus sugeba iš tikrųjų atsiverti ir patirti palaimos ekstazę.

Galiausiai matome, kad asmeninės laimės nepakanka. Turime nugalėti asmeninės gerovės troškimą ir veikti kitų labui.  Aišku, negalime paprasčiausiai ignoruoti savo pagrindinių poreikių ir amžinosios laimės siekimo, tačiau dieviškoji Meilė mus moko šių dalykų siekti ne tik dėl savęs, bet ir siekiant tarnauti Dievui ir savo artimui. Jei iš tikrųjų norime būti laimingi, jų laimė turi tapti mūsų tikslu, - kalbėjo Lyduokių parapijos klebonas.

Nuotraukos Jūratės Purlienės

Lyduokių Šventojo arkangelo Mykolo parapijos informacija