Kelionė į Romą manyje brendo pusantrų metų. Šiuos metus popiežius paskelbė Katalikų Bažnyčios jubiliejiniais metais – laikotarpiu, kai maldininkams, aplankiusiems tam tikras bažnyčias ar piligrimystės vietas ir priėmusiems Atgailos sakramentą, suteikiami visuotiniai atlaidai. Šiais metais ir aš pati sulaukiau jubiliejinio amžiaus, tad kelionė tapo gražia proga ypatingai pažymėti man svarbius metus. Keliauti norėjau su savo artimiausiais žmonėmis – dukra, vyru, tėvais ir sesės šeima. Vis dėl to, išsiruošėme trise: aš, mano dukra ir mama. Netikėta ir itin džiugi žinia buvo tai, kad tuo pačiu metu į Romą susiruošė didelė dalis mano giminės. Beliko tik įsigyti lėktuvo bilietus tam pačiam laikui.

Šie metai mano šeimai ypatingi ir tuo, kad mūsų dukra turėjo galimybę savojoje Lyduokių parapijoje ruoštis Pirmajai Komunijai. Parapijos klebono Artūro Stanevičiaus šiltas bei tėviškas rūpestis padėjo mūsų šeimai natūraliai įsilieti į bendruomenės gyvenimą – tarsi į didelę šeimą. Šv. mišiose dalyvavome skaitydami skaitinius, nešdami atnašas, giedodami. Viskas vyko paprastai ir nuoširdžiai, o tos bendrystės patirtys tapo svarbia mūsų metų dalimi.

Mūsų trijulė į Romą atvyko šiek tiek anksčiau negu giminaičiai. Norėjome suspėti pamatyti kuo daugiau – ne tik praeiti pro Šventuosius vartus, bet ir aplankyti garsiausias miesto vietas, pajusti Romos dvasią ir jos ritmą. Vedamos smalsumo ir nuoširdaus troškimo kuo daugiau pamatyti, pirmosiomis dienomis leidomės į pažintį su miestu: aplankėme įžymiausius Romos objektus, užsukome į nemažai bažnyčių. Aplankėme San Pietro in Vincoli baziliką, kur saugomos Šv. Petro grandinės, kuriomis jis buvo surakintas. Pasigrožėjome jaukia Santa Maria Nova bazilika, užsukome į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią ir dar daugybę kitų, nuostabių šventovių, užbūrusių savo grožiu.

Antrąją dieną pagaliau sulaukėme savo giminaičių. Širdį užliejo didis džiaugsmas ir šiluma, kai tarp minios išvydau tetas, pusbrolį, pusseseres ir jų vaikus. Mūsų buvo net 14 asmenų!!! Sunku patikėti, kaip taip lengvai Dievo Apvaizda mus suvedė čia, toli nuo Lietuvos, būtent Romoje.

Netrukus visi kartu patraukėme į vieną svarbiausių miesto bazilikų – Santa Maria Maggiore (liet. Švč. Mergelės Marijos). Praėjome pro jos Šventuosius vartus ir mūsų džiaugsmui pavyko susitikti su kardinolu Rolandu Makricku, kuris supažindino su bazilikos istorija, papasakojo apie joje palaidotus šventuosius, parodė įspūdingas šventovės erdves. Turėjome galimybę išvysti ir popiežiaus Pranciškaus kapą.

Kardinolas taip pat parodė vieną iš plytų, buvusių užmūrytoje Šventųjų durų angoje. Joje išspaustas popiežiaus Pranciškaus herbas ir lotyniškas įrašas: „Popiežius Pranciškus, aukščiausiasis Pontifikas, atidarė Šventuosius Vartus Liberanos bazilikoje. Kardinolas Stanislovas Abril, archipresbiteris, ypatingasis pasiuntinys, juos užvėrė. Gailestingumo jubiliejus 2015–2016 m.“ Sužinojome, kad šiuo metu gaminamos naujos plytos su kardinolo Rolando Makricko herbu ir nauju įrašu. Jomis bus užverti Šventieji vartai šių metų pabaigoje.

Vėliau dalyvavome kardinolo Rolando aukojamose Šv. Mišiose, o vakare, apie 21 valandą susirinkome prie bazilikos sukalbėti Švč. Mergelės Marijos rožinio. Spalio mėnesiais čia kas vakarą rengiamas bendras rožinio kalbėjimas, giedamos giesmės, o besimeldžiantieji rankose laiko uždegtas žvakeles. Tai labai jauki ir graži tradicija, kuri ramina, nukelia kasdienes mintis į šalį ir, nepaisant to, kad baziliką supa judrus ir triukšmingas Romos gyvenimas, bet pasinėręs į maldą, triukšmo tarsi nebegirdi...

Išaušo dar viena puiki diena, per kurią visa mūsų keturiolikos žmonių grupė apsilankė dviejose, itin svarbiose, Romos bazilikose – San Giovanni in Laterano ir San Paolo Fuori le Mura (liet. Laterano Šv. Jono ir Šv. Pauliaus). Praėjome pro jų Šventuosius vartus, o viduje pasigrožėjome didinga architektūra ir sakraline erdvių ramybe. Man ypač įsiminė Šv. Pauliaus bazilika. Ji stovi kiek atokiau nuo miesto šurmulio, todėl iš karto pajutau tylos ir susikaupimo atmosferą. Šviesi, erdvi, tarsi alsuojanti ramybe – tai vieta, kurioje norėjosi pasilikti gerokai ilgiau.

Vėliau aplankėme ir Šv. Eustachijaus baziliką – kardinolo Rolando Makricko diakoniją, taip pat keletą kitų, dėmesio vertų objektų. Vakare vėl pasukome prie Santa Maria Maggiore bazilikos sukalbėti rožinio. Ši kasdienė praktika tapo tarsi malonus kelionės ritmas, leidžiantis dienai užsibaigti ramiai ir prasmingai.

Trečiadienį vykome į Vatikaną susitikti su popiežiumi Leonu XIV-uoju. Laukė ilga ir kantrybės reikalaujanti eilė, tačiau laukti buvo verta. Įsitaisę plačioje Šv. Petro aikštėje nekantriai laukėme akimirkos, kai galėsime gyvai išvysti popiežių. Žmonių buvo gausybė, tačiau tai netrukdė iš arti pamatyti popiežių Leoną XIV-ąjį. Gavome jo palaiminimą ir dar visą valandą galėjome džiaugtis jo buvimu aikštėje. Po audiencijos patraukėme į ketvirtąją ir ypač lauktą didžiąją baziliką – San Pietro (liet. Šv. Petro). Praėjome ketvirtuosius Šventuosius vartus ir trumpai apžiūrėjome įspūdingą šventovės vidų. Žmonių buvo tiek daug, kad lankytojų srautai buvo nuolat reguliuojami, todėl ilgiau pabūti ir sudalyvauti Šv. Mišiose nepavyko. Vis dėlto, tai tapo puikia priežastimi kada nors čia sugrįžti. Įspūdžių suteikė ir Vatikano muziejus – milžiniškas, kupinas nepaprastų meno kūrinių ir istorinių pasakojimų. Žinoma, labiausiai traukė pamatyti Siksto koplyčią, kurioje šiemet vyko konklava. Vakare, kaip ir ankstesnėmis dienomis, sugrįžome prie Santa Maria Maggiore bazilikos sukalbėti rožinio – tai tapo ramiu ir prasmingu mūsų kelionės dienų finalu.

Išaušo diena, kai turėjome palikti Romą ir Italiją. Išvykome kupini įspūdžių, pakylėti ir patraukti dar arčiau Dievo. Širdyje tvyrojo džiaugsmas ir pilnatvė – tokias svarbias akimirkas, tokioje ypatingoje pasaulio vietoje išgyvenome kartu su savo giminaičiais. Tas artumas, bendrystė ir šiluma lydėjo mus visos kelionės metu.

Tad, vis tik ne veltui sakoma, kad „visi keliai veda į Romą“ – kartais jie nuveda ne tik į miestą, bet ir į gilesnį tarpusavio ryšį bei vidinę ramybę.

Vilma Lengvinienė