,,Iš visos širdies dėkoju tau, VIEŠPATIE,

angelų artume giedu tau šlovės giesmę."

(Ps138.1)

Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius pradėdamas Šv. Mišias pasakė, kad  Vasario 2 d. švenčiamas Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Paaukojimas (Grabnyčios). Šiandien Bažnyčia švenčia ir Pašvęstojo gyvenimo dieną.

Keturiasdešimties dienų vaikelį Jėzų Marija ir Juozapas atnešė į šventyklą paaukoti Dievui. Senelis Simeonas sveikno Jį kaip pasaulio šviesą (Lk 2, 25–32).

Todėl šią dieną buvo šventinamos žvakės, vadinamos „grabnyčiomis“, ir atliekama procesija. 

Procesijoje bendruomenė kartu su vargoniniku Dariumi Narkevičiumi giedojo giesmę ,,Puoškis iškilmei, šventove".

Parapijos klebonas  atkreipė dėmesį į Simono, paėmusio vaikelį ant rankų, ištartus tris žodžius: išgelbėjimas, šviesa ir prieštaravimo ženklas.

Pirma, Jėzus yra išgelbėjimas. Tai visada mus stebina. Jame sutelktas visuotinis išganymas! Taip, nes Jėzuje gyvena visa Dievo, jo Meilės pilnatvė. Antra, Jėzus yra šviesa. Kaip saulė, kylanti virš pasaulio, taip šis kūdikis išvaduos jį iš blogio, skausmo ir mirties tamsos. Galiausiai Simeono apkabintas kūdikis yra prieštaravimo ženklas. Jėzus atskleidžia visos istorijos ir jos dramų, taip pat kiekvieno iš mūsų gyvenimo vertinimo kriterijų. Šis kriterijus yra meilė. Kas myli – gyvena, kas nekenčia –miršta.

Nutvieksti šio susitikimo šviesos kiekvienas paklauskime savęs, ragino klebonas, ko laukiu savo gyvenime? Kokia yra mano didžioji viltis? Galiausiai popiežius prašė melsti Mergelę Mariją, kad ji lydėtų mus per istorijos šviesius laikotarpius ir per šešėlius, kad ji mus visada lydėtų į susitikimą su Viešpačiu. 

Kartais gali būti sudėtinga gyventi, suvokiant, kad artėja mirtis. Kol esame jauni, mintys apie tai atrodo absurdiškos: juk gyvenimas nėra sunki prievolė. Gyvenimas yra džiaugsmas, tai malonė, tai kasdien atsiveriančios galimybės įgyti naujos patirties, sukurti kažką didingo. Tačiau bėga laikas, daugelis svajonių lieka nerealizuotos, sukaupta neigiama patirtis įtakoja mūsų pasirinkimus, ir mes nusiviliame prieš mus atsiveriančiomis galimybėmis. Ateina laikas, kai netgi nustojame bandyti patirti ką nors naujo, pasitenkindami tuo, ką turime, prisitaikome prie to, ką turime – nesvarbu,  mažai ar daug – ir užuot „išplaukę į jūrą“, traukiame irklus į valtį, stengdamiesi bent jau nepamesti kranto iš akių, kad blogo oro atveju – sveikatai pradėjus krėsti pokštus – spėtume nusiirti į krantą ir greitai pasiektume prieplauką bei išgelbėtume valtį…

Senelis Simeonas buvo toks atviras Dvasios veikimui, toks budrus ir atidus laiko ženklams, toks ištroškęs paguodos, kad Šventoji Dvasia jam pranešė, jog ir jis jau išvys mirtį, kad galų gale, kaip ir visi kiti, turės apleisti šį pasaulį. Bet pirmiausia jis privalėjo žvelgti į ateitį, atverti akis, nesustoti prie daiktų, o savo žvilgsnį kreipti tolyn. Tik taip vieną dieną jis galėjo būti „paskatintas“: Dvasios pastūmėtas link šventyklos, Dievo buvimo namų ir vietos, kurioje jo akys prieš mirtį galėtų išvysti patį Dievą. Simeonas atėjo į Dievo namus tarp žmonių, į privilegijuotą vietą, pas Pateptąjį.

Simeono palaiminimas nėra nuobodaus, savaime suprantamo ir pavargusio gyvenimo atpirkimas paskutiniu poelgiu, atsiduodančiu malone ar stebuklu. Yra kitaip: Simeonas gyveno teisingą ir pamaldų gyvenimą iki paskutinės akimirkos, išlaikydamas akis, atviras Dievo malonei, todėl Dievas jį ir apdovanojo.

Dievas nevykdo stebuklingų išgelbėjimų, paskutinę akimirką išpirkdamas žmones žaibišku atsivertimu. Jis savo išgelbėjimą parodo visų pirma tiems, kurie nenustoja žiūrėję į pasaulį, į gyvenimo grožį, į dovanos stebuklą, į teisingumą ir gailestingumą, į gelbstintį Žodį. Žodį, pagal kurį Simeonas galėjo prisišaukti mirtį ne iš nevilties, bet kaip Išganymo, kurį galiausiai apmąstė, išsipildymą: „Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“.

Nė vienas iš mūsų neturi pagrindo abejoti, kad Dievas jam gyvenimą suteikė kaip dovaną, nors Evangelija to aiškiai ir nepasako. Priešingai, Evangelijoje Simeonas išeina su tuo, kas jo, ko gero, tikrai neišaukština: jis pranašauja liūdną gyvenimą jaunai motinai, kupinai entuziazmo ir atėjusiai padėkoti už motinystės dovaną.

Tačiau tai ir yra Simeono teisumas: paimti Kūdikį ant rankų, šlovinti Dievą, prašyti savo egzistencijos pabaigos vardan ištikimybės Jam ir tuoj pat nušviesti Dievo dalykus, kurie bus atskleisti kartu su daugelio širdžių mintimis. Kita vertus, Simeonas paėmė Šviesą į rankas (kaip mes šiandien darome per žvakių palaiminimo apeigas) ne tam, kad padėtų ją po stalu, bet kad ji apšviestų visus, kurie ją priims, kristų ir kartu pakiltų, kalbėjo Lyduokių parapijos klebonas Artūras Stanevičius.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija