,, Kuo galiu atsilyginti VIEŠPAČIUI už visa,
ką jis dosniai yra man davęs?"
(Ps 116.12)
Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmių dieną Jėzus nori, kad šiltas Jo gyvenimo srautas tekėtų mūsų gyslomis, kad Jo drąsa įsišaknytų mūsų širdyse, kad mes pasiryžtume išgyventi savo žmogiškąją egzistenciją taip, kaip ją išgyveno Jis.
Susirinkusieji į Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, prieš Šv. Mišias vargoninko Dariaus Narkevičiaus buvo pakviesti Birželinių pamaldų bendruomeniniam giedojimui.
https://maldynas.katalikai.lt/liaudies-maldingumas/dievui-sunui/birzelines
Šį sekmadienį Bažnyčia taip pat mini ir Tėvo dieną.
,,Kas gerbia savo tėvą, džiaugsis savo vaikais, ir kai melsis, jis bus išklausytas. Kas gerbia tėvą, ilgai gyvens." (Sir 3, 5-6)
Tėvystė, tiek fizinė, tiek dvasinė yra vyriškumo pilnatvė ir palaiminimas. Būti tėvu, reiškia būti Dievo bendradarbiu.
Tegul Šventasis Juozapas, kurį Išganytojas vadino meilingu tėvo vardu, stiprina ir įkvepia visus tėčius, senelius, dvasios tėvus, - o mirusius nuveda į Tėvo Karalystę.
Lyduokių parapijos bendruomenė ypatingai dėkoja Viešpačiui už savo kleboną, Dvasios Tėvą, kuris visiems linki tapti brandžiais krikščionims, padedančiais sau ir kitiems iškasti gilius dvasios šulinius, kurie neleistų trokšti mūsų sielai, užėjus net didžiausiai sausrai.
Katalikiškoje Europoje tėvystės pagerbimo dienos tradicija siekia penkioliktojo amžiaus pradžią. Paprastai tai vykdavo kovo 19-ąją, per Šv. Juozapo – Jėzaus žemiškojo tėvo – iškilmę (Juozapines).
Tėvo dienai tarpukario Lietuvoje įsitvirtinti sekėsi sunkiau. Viena knygos „Šventės šiuolaikinėje vilniečių šeimoje“ (2016) autorių I. Šidiškienė rašo, kad, nors Tėvo dienos svarba buvo suvokta dar tarpukariu ir ją intensyviai propagavo bei rengė katalikiškos organizacijos, ši šventė neišpopuliarėjo. I. Šidiškienė cituoja ištrauką iš 1938 m. laikraščio „Darbininkas“, kur skaitytojai agituojami pagerbti tėvus: „Tėvo diena pas mus įvesti rūpinamasi jau antri metai, bet dar labai mažai kur ji tepaminėta. Pradžioje norėta įvesti pirmų sekmadienį birželio, bet dabar Tėvo dienai skiriamas paskutinis sekmadienis rugsėjo. Atrodo patogus laikas: praėję didieji ūkio darbai, galima kiek laivuiau atsikvėpti, giliau į save atsižvelgti.“
Tačiau nepaisant „patogaus laiko“ tarpukario Lietuvoje Tėvo diena „neprilipo“ ir netapo oficialia švente kaip kad Motinos diena.
Tėvo diena atgavus nepriklausomybę
Tėvo dienos istoriografija Lietuvoje, pasak minėtos autorės I. Šidiškienės, skurdi. 1989 m. išleistoje Juozo Kudirkos knygutėje „Motinos diena“ (1989) ir Angelės Vyšniauskaitės knygelėje „Mūsų metai ir šventės“ (1993) po du puslapius skiriama raginimui minėti ir Tėvo dieną. Vis dėlto tai reiškia, kad iniciatyvos minėti Tėvo dieną į nepriklausomybės atgavimą žengiančioje Lietuvoje ėmė reikštis panašiu metu, kaip ir Motinos dienos atveju. Tad kažkaip, rodos, nejučiomis, Lietuvoje pradėta minėti ir Tėvo diena, tačiau dar ilgai ji nebuvo valstybinė šventė, o tik atmintina diena. Ir tik 2006-ųjų gegužę radosi siūlymų Tėvo dieną įteisinti kaip oficialią šventę. Čia nuopelnas atitenka tuometinio Seimo frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ narėms Marijai Aušrinei Pavilionienei ir Onai Valiukevičiūtei, siekusioms „įgyvendinti lygiateisiškumo šeimoje principą“.
Vyriausybė Tėvo dienos, kaip valstybinės šventės, paskelbimo klausimu norėjo pareikšti savo nuomonę 2007 m. vasarį, tačiau jis buvo išbrauktas iš darbotvarkės, nes, pasirodo, Finansų ministerijai nepatiko papildomų šventinių dienų idėja, net jei jos sutampa su savaitgaliais, kadangi šventinę dieną valstybės biudžetas praranda dalį pajamų. Galiausiai Tėvo diena buvo pripažinta valstybine švente tik 2009 metais, taigi beveik dvidešimčia metų vėliau nei Motinos diena.
Po Šventųjų Mišių buvo einama Devintinių procesija, kuri simbolizuoja besitęsiančią Jėzaus Kristaus atperkančiąją misiją ir mūsų dalyvavimą joje.
Po Eucharistinės procesijos klebonas pašvetinto atsineštus žolynus ir palaimino šeimas.
Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija
