,,VIEŠPATS mūsų teisumas'“.
(Jer 23.6)
 

Liepos 21-ąją Lyduokių arkangelo Mykolo bažnyčia vos talpino susirinkusius maldininkus į Šv. Marijos Magdalietės atlaidus. 

Parapijos klebonas ir toliau lydi Pirmąją Komuniją priėmusius parapijos vaikučius ir jų šeimas ypatinga tėviška meile ir globa. Klebonui talkinanti komanda susitikimuose daug dėmesio skyrė  škaplieriaus prasmės išaiškinimui, rožinio maldos svarbai, atlaidų svarbos gyvenime perteikimui.

Šią dieną  parapijos klebonas uždėjo škaplierius ir pašventino vaikučių atsineštus rožinius.

Prieš uždėdamas škaplierius vaikams, parapijos klebonas maldininkams priminė, kad Škaplierius yra sakramentalija. Jis pašventinamas ir uždedamas ant kaklo kaip Mergelės Marijos globos ženklas.

Karmelio kalno žinia yra globos žinia, santykio žinia, ir kartu atlaidai – tai atsakymo iš mūsų pusės diena: pasitikėjimo, atsidavimo ir leidimosi būti globoje.

Škaplierius, kaip Marijos globos ženklas, jos dėmesio ženklas, visuomet akcentuoja, kad vienintelis pasitikėjimo šaltinis tikinčio žmogaus gyvenime yra Dievas, Jėzus Kristus. Visa, kas yra aplink, – ar tai būtų angelai, ar mūsų šventieji, net pati Dievo Motina, – visi jie yra tie tiltai, tilteliai, intakai, sraunesnės ar seklesnės upės ar vandenynai, kurie kiekvieno mūsų gyvenimo laivą bando nuplukdyti į Jėzaus artumą, į tą ramybės uostą.

Krikščionybėje škaplierius yra tapęs medalikėlio pavidalo, kurį daugelis žmonių nešioja šalia kryželio. Bet visų pirma tai yra ženklas – tai nėra amuletas, nėra kažkoks energetikos šaltinis ar geros nuotaikos talismanas – tai yra ženklas. Kai yra tarpusavio pasitikėjimas, suklysti neįmanoma – kai žmogus yra atviras dangui, dangus visuomet yra dosnus savo palaima ir malonėmis.

Karmelitų ordino istorija pasakoja, kad 1251 m. Anglijos karmelitų vienuolis Simonas Stokas, būdamas ordino generolas, maldoje šaukėsi Mergelės Marijos pagalbos tuo metu sunkumus išgyvenančiam savo ordinui. Jam apsireiškė Mergelė Marija ir įteikė škaplierių – rudos spalvos gelumbės drabužį, krūtinės pločio ilgą juostą su iškirpte galvai, kuris dengia nugarą ir priekį.

1322 metais popiežiui Jonui XXII apsireiškė Mergelė Marija ir pažadėjo ateisianti pas škaplierių dėvėjusius mirusiuosius pirmąjį šeštadienį po jų mirties ir išvaduosianti iš skaistyklos kančių. Popiežius paskelbė Šeštadienio privilegijos bulę, kurioje patvirtino patirtą apreiškimą. Susiformavo tradicija, kad šeštadienis yra diena, kurią Bažnyčia paskiria Marijai.

Daugelis popiežių, šventųjų ir teologų aiškino, kad šis pažadas reiškia, jog tas, kuris pamaldžiai dėvi škaplierių, mirties valandą iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos gaus ištvermės malonę išlikti malonės būsenos, arba gailesčio malonę. Tai reiškia, kad Dievo Motina, kaip malonių teikėja, padės mums mirti malonės būsenos, be sunkios nuodėmės, arba mirti po tikros atgailos.

Šį sekmadienį Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapija švenčia Šv. Marijos Magdalietės atlaidus.

Homilijos metu parapijos klebonas kalbėjo apie Šv. Mariją Magdalietę, buvo viena iš grupės moterų, kurios lydėjo Jėzų ir Dvylika jiems keliaujant per miestus bei kaimus ir skelbiant Gerąją Naujieną. Jėzaus išvaduota iš septynių demonų nelaisvės, ji su meile sekė paskui jį. Suimant Viešpatį, kai apaštalai pabėgo, ji kartu su Marija ir mylimuoju Jėzaus mokiniu stovėjo prie Kryžiaus. Jėzų paguldžius į kapą Marija Magdalietė negalėjo jo palikti ir liko sėdėti šalia.

Galiausiai prisikėlęs Viešpats pasirodė jai pirmiau nei kitiems ir patikėjo misiją skelbti velykinį džiaugsmą jo mokiniams. Kaip giedama siriškoje liturgijoje, jis padarė Mariją Magdalietę apaštalų apaštale.

Apaštalų darbuose Marija Magdalietė minima tik vieną kartą: Laiške romiečiams šv. Paulius rašo: „…sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui…“

Štai čia derėtų įsigilinti, kokia stipria meile buvo užsidegusi moters širdis, kad ši nepasitraukė nuo Viešpaties kapo net tada, kai pasišalino mokiniai. Ji vis dar ieškojo to, kurio nebuvo radusi, ilgėdamasi verkė ir, liepsnodama savo meilės ugnimi, degė troškimu to, kurį manė esant paimtą. Dėl to jai, pasilikusiai dar paieškoti, vienintelei teko laimė jį išvysti, nes ištvermė iš tiesų esti gero darbo privalumas, kaip sakoma Tiesos žodžiais: Kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas. Tad iš pradžių ji ieškojo, bet nesurado; ji ištvermingai ieškojo toliau, ir jai pavyko jį surasti; įvyko taip, kad laukimas sustiprino jos troškimą, ir šis sustiprėjęs galėjo atsiverti tam, kurį ji atrado.

Kaip skelbia Provanso (Prancūzija) tradicija, per pirmuosius krikščionių persekiojimus po Kristaus žengimo į dangų Marija Magdalietė su Morta, Lozoriumi ir šv. Maksiminu buvo ištremta iš Palestinos. Gavę trapią valtį be burių ir vairo, tremtiniai stebuklingai priplaukė prie Provanso krantų vietovėje, dabar vadinamoje Les Saintes Maries De La Mer, ir tapo pirmaisiais Evangelijos skelbėjais Provanse. Marija Magdalietė pamokslavo Marselyje kartu su Lozoriumi, paskui kaip atsiskyrėlė apsigyveno Sent Bomo (Saint Baume) kalno grotoje; vėliau joje buvo įrengta koplyčia, pavadinta Marijos Magdalietės vardu. Kalbėta, kad koplyčią įrengė angelai, Marijai Magdalenai mirus nunešę ją į dangų.

Vienuoliai Sent Bome apsigyveno jau V amžiuje. Vėliau prie šio kalno įsikūrė dominikonai, puoselėjantys pamaldumą šv. Marijai Magdalietei. Šventoji vietiniams gyventojams tapo gailestingumo simboliu, žmonės pas ją atvykdavo prašyti melstis už jų nuodėmes, trokšdami gauti Dievo atleidimą.

Tokia tradicija, gyvavusi daugelį šimtmečių, po Prancūzijos revoliucijos išsikvėpė, tačiau piligriminės kelionės vėl atgijo po to, kai 1925 metais per kasinėjimus Sen Maksimene (Saint-Maximine) buvo atrastas šventosios kapas. Visi Marselio provincijoje gyvenantys krikščionys laikosi tradicijos kasmet apsilankyti Sent Bome pagerbti ten laikomas šv. Marijos Magdalietės relikvijas. Netoli Sent Bomo yra šv. Maksimino bažnyčia, kurioje laikoma šventosios kaukolė.

Sent Bome lankosi ne tik tikintieji, bet ir ieškantieji kitokių dvasinių patirčių, energijos – olą juosiančioje senoje girioje renkasi ezoterikai, bučiuojantys medžius.

Sent Bome gyvenantys broliai tiki, kad visos trys Šventajame Rašte minimos moterys yra vienas ir tas pats asmuo – Marija Magdalietė. Liaudies pamaldumas šiai šventajai liudija jos gyvenimo trajektoriją: nuo nusidėjėlės iki didžiulį atsivertimą patyrusios apaštalų apaštalės.

Pamaldumas šv. Marijai Magdalenai neprilygsta plačiai puoselėjamam pamaldumui Mergelei Marijai, Juozapui, Petrui, Pauliui ar kitiems apaštalams. Lietuvoje yra tik keturios bažnyčios, tituluotos šios šventosios vardu. Gal tam įtakos turėjo po Tridento susirinkimo įsigalėjęs atgailaujančios Marijos Magdalenos įvaizdis, nustelbęs III amžiuje jai suteiktą apaštalų apaštalės titulą?

XVI a. paskelbus kovą su Reformacija, menininkai jau vaizdavo ašarojančias akis į dangų nukreipusią Magdalietę, buvusią laisvo gyvenimo moterį palaidais plaukais. Tik 1969 metais Katalikų Bažnyčia atsisakė atgailaujančios Marijos Magdalenos traktuotės, akcentuodama Prisikėlimo rytą ir kviesdama eiti prie Jėzaus jos keliu, atrandant santykį su Prisikėlusiuoju.

MALDA

Dieve, tavo vienatinis Sūnus Marijai Magdalietei pirmajai pavedė skelbti Velykų ryto džiaugsmą; leisk ir mums jos užtarimu bei pavyzdžiu skelbti visuomet gyvą Kristų ir jį regėti išaukštintą tavo garbėje. Jis, būdamas Dievas, su tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius.

Po Šv. Mišių buvo einama Eucharistinė procesija aplink bažnyčią.

Lyduokių Šv. arkangelo Mykolo parapijos informacija